Theo ir Adamą pelnytai galima vadinti gimusiais po laiminga žvaigžde. 2009 metais niekam nežinomas duetas sužibo dienraščio „The Guardian“ puslapiuose, kur buvo tituluoti geriausia dienos grupe. Dar po metų jie išleido pirmąjį savo albumą ir tiesiog žaibiškai išpopuliarėjo visame pasaulyje.
Pirmasis vaikinų albumas „Happiness“ alsavo šiek tiek rūko apgaubtomis, tačiau ganėtinai šviesiomis spalvomis ir pozityviu požiūriu į gyvenimą. Šis albumas Didžiojoje Britanijoje buvo tiesiog išgraibstytas, o dainos „Wonderful life“, „Illuminated“ ir „Stay“ britams pelnė pasaulinę šlovę.
2013 metais dienos šviesą išvydo antrasis dueto albumas „Exile“, kuriame jų muzika paskendo niūrioje tamsoje, tačiau netrukus šią tamsą vaikinai prasklaidė ir savo muzikoje vėl paliejo spalvų. Kovo mėnesį Lietuvoje koncertuosiantis duetas čia atvyksta pristatyti pozytiviais ritmais nuspalvintą, tačiau jiems būdingo britiško santūrumo nestokojantį albumą „Surrender“.
Ketvirtą kartą Lietuvoje koncertuosiantys „Hurts“ neslėpė, kad sugrįždami čia žino, jog koncerto metu sulauks didžiulio palaikymo.
Interviu metu Adamas papasakojo ne tik apie nuotaikų svyravimus jų muzikoje, žvaigždišką gyvenimą, gerbėjas, išskirtinius įnorius prieš koncertus, bet ir kai kurias jųdviejų keistenybes.
Beje, A. Andersonas net nesistengė išlaikyti to įprasto „vaikino be emocijų“ įvaizdžio. Muzikantas ne tik šypsojosi, juokėsi, bet ir ganėtinai pasimetė supratęs, kad jo mama kone kasdien mato jį pusnuogį.
– Adamai, pristatote trečiąjį albumą, kuris yra gerokai spalvingesnis nei prieš tai buvęs. Iš ko sėmėtės įkvėpimo šiam pozityviam žvilgsniui į muziką?
– Taip, šis albumas yra gerokai šviesesnis už praėjusį. Manau, tiesiog po niūriojo „Exile“ panorome kažko naujo ir spalvingesnio. Nors kitas albumas gali būti vėl tamsus ir niūrus, juk būtina pusiausvyra ir tokių bangavimų norisi savaime.
O iš ko sėmėmės įkvėpimo - sunku pasakyti. Daug keliavome, šį albumą sukūrėme nuolat keliaudami iš šalies į šalį ir koncertuodami, tai, matyt, ir sėmėmės iš visko, ką matėme.
– Daugelis kūrėjų tikina, kad jų kūryboje atsispindi vidinis pasaulis. Tad galbūt ir į Jūsų muziką spalvingumo įnešė džiaugsmingi pokyčiai asmeniniame gyvenime?
– Negaliu teigti, kad taip, nors negaliu ir neigti. Tai, ką jaučiame, vienaip ar kitaip atsispindi, tačiau tikrai nėra taip, kad kuriame tik apie tai, ką tuo metu jaučiame.
– Kiek laiko užtrukote, kol paruošėte šį albumą?
– Maždaug metus.
– Ar galėtum įvardyti mėgstamiausią albumo dainą?
– O taip, tai daina „Police woman“ (liet. „Policininkė“) (šypteli). Man labai patinka ne tik melodija, bet ir pati istorija, kuri pasakojama eilėmis. Ši daina kitokia, tad tuo ir įdomi.
– Nepaisant to, kad „Hurts“ muzika nušvito spalvomis, vaizdo klipuose tiek Tavo, tiek Theo emocijos vis dar retenybė. Kodėl pasirinkote tokį „vaikinų be emocijų“ įvaizdį?
– Neistengiame to daryti specialiai, tiesiog tai, ką norime pasakyti, pasakome dainomis, muzika, o ne veidų išraiškomis, šokiais ar panašiai. Tokie esame ir taip išreiškiame savo kūrybą. Viskas, ką darome, yra natūralu.
– Jei nerodote savo emocijų, sunku nuspėti, kokie esate iš tikrųjų. Taigi, geri ar blogi Jūs berniukai?
– Žinoma, kad geri (juokiasi). Gal mergaitėms labiau patinka ir blogi, tačiau mes tikrai geri.
– Pasakojai, kad beveik nuolatos keliaujate. Ar pakanka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Sunku išlaikyti santykius, kai reikia nuolat keliauti. Aišku, abu esame turėję santykių, tačiau būti su kažkuo gyvenant tokiu ritmu yra beprotiškai sunku. Tiesiog nėra lengva atrasti tą žmogų, kuris su tuo taikstytųsi.
– O kokie Jūs esate kasdieniame gyvenime? Ar gyvenate spindintį žvaigždžių gyvenimą, ar esate tiesiog paprasti britai?
– Be galo daug keliaujame ir koncertuojame, tad dažnai ta mūsų kasdienybė ir yra toks įžymybių gyvenimas. Nors net ir keliaujant nemėgstame šėlti milžiniškuose neapsakomos prabangos vakarėliuose su daugybe merginų ir panašiai. Aplink save buriame savus žmones.
Kai grįžtame namo, stengiamės pailsėti, pabūti su savimi, su artimaisiais, pasidžiaugti ramybe. Namuose tikrai esame paprasti britai (šypsosi). Be galo mėgstame ramybę ir artimųjų apsuptį, o ne šurmulingą aplinką.
– Kartu su Theo praleidžiate beprotiškai daug laiko. Kas esate vienas kitam: kolegos, labai geri draugai, o gal net broliai?
– Turbūt viskas viename. Mes tiek laiko praleidžiame kartu, kad vienas kitam esame tikri šeimos nariai (šypteli).
– Ar nevargina gerbėjų dėmesys?
– Tikrai ne. Kasdien gauname daugybę įvairiausių žinučių ir laiškų su palinkėjimais, komplimentais ir panašiai. Tai mums išties labai svarbu ir visa tai labai šiltai priimame. Mums mūsų gerbėjai yra brangūs.
– Nejau niekas neberašo tikrų laiškų ir nebesiunčia siuntinių su dovanomis?
– Būna visko, gauname ir ant popieriaus rašytų laiškų, ir dovanų. Dažnai tokius dalykus gerbėjai adresuoja mūsų prodiuseriui ir jis mums perduoda.
– Ar prisimeni tokią gerbėjo ar gerbėjos dovaną, kuri privertė sutrikti?
– Esu gavęs gerbėjos nutapytą mano portretą. Tas paveikslas yra mano ūgio. Negana to, jame aš pavaizduotas visiškai nuogas, na, beveik nuogas, esu tik intymią vietą prisidengęs... Ši dovana tikrai privertė pasijusti nelabai patogiai... Vis dar turiu ją, saugau mamos namuose.
– Taip išeina, kad Tavo mama kasdien mato Tave nuogą?
(Juokiasi). Kažkaip nepagalvojau! Na, aš ten šiek tiek prisidengęs, bet iš esmės tai taip, tas paveikslas nėra malonus akims.
– Kad jau prakalbome apie drabužius... Viename interviu Theo yra minėjęs, kad nei scenoje, nei kasdieniame gyvenime nedėvi džinsų. Anot jo, jis tokių net neturi. Ar tai tiesa?
– Absoliučiai. Ir aš neturiu nė vienų džinsų. Mes niekur jų nedėvime. Jie tiesiog nepatogūs. Apskritai nesuprantu, kaip žmonės gali juos dėvėti, juk su jais karšta, negana to, dar ir labai nepatogu, ta medžiaga kažkokia sintetinė. Yra tiek įvairiausių patogių ir malonių dėvėjimui medžiagų, kad mes abu tiesiog nesuprantame, kodėl žmonės kankinasi nešiodami džinsus.
– Jūs abu dažnai dėvite kostiumus. Po kiek jų turite savo spintose?
– Šimtus! Tikrai negalėčiau įvardyti, kiek turiu kostiumų, nes, tiesą sakant, niekada ir neskaičivau, tačiau tikrai labai daug.
– O ar gali įvardyti, kiek kainavo brangiausias Tavo kostiumas?
– Nesu išlaidautojas, ir Theo nėra. Nesišvaistome pinigais drabužiams. Be to, kostiumus perkame labai įvairiose vietose, įvairiose parduotuvėse, nebūtinai tik labai prabangiose. Dažnai užsukame ir į vintažines parduotuvėles, ten kainos tikrai nėra milžiniškos.
– Na, koncertų organizatoriai teigia, kad esate išties išrankūs. Pavyzdžiui, kai prieš trejus metus viešėjote Lietuvoje, Jūsų pageidavimų sąrašas buvo gana neįprastas. Viešbutyje Jums turėjo būti paruošta šimtas juodų ir baltų rankšluosčių, milžiniškas kiekis rožių, marškinėlių su Elvio Presley ir Michaelo Jacksono portretais, 11 porų kojinių... Negana to, prašėte „ko nors raudono ir įdomaus“. Ar tai tiesa?
– Taip, tikra tiesa. Mes tiesiog norime jaustis patogiai ir įdomiai. Tai mūsų stilius. O kas tas raudonas ir įdomus... Net negaliu dabar įvardyti, ką tuo metu turėjau omenyje ar ką tokio raudono tada mes radome. Kartais tiesiog įrašau į sąrašą ką nors įdomaus.
– Ar šįmet pageidavimų sąrašą papildėte naujais prašymais?
– Prašėme dviračio, ant kurio galėtume treniruotis. O kiti dalykai turbūt įprasti. Iš tiesų kartais paprašome tokių kvailų dalykų, kurių net nepanaudojame, kaip, pavyzdžiui, kojinės (šypteli).
– Ką įprastai veikiate tą dieną, kai vakare laukia koncertas?
– Jei turime nuotaikos ir laiko, einame pasivaikščioti ir apžiūrėti miestą, kuriame esame. Vėliau, žinoma, pasibandome, ar visa aparatūra tinkamai veikia. O prieš pat šou, persirengimo kambaryje, klausome muzikos, išgeriame po kokteilį ir pamažu įsijaučiame į koncerto nuotaiką. Po koncerto dažnai būna didelis vakarėlis, o kitą dieną jau vykstame kur nors kitur. Taip viskas kartojasi jau penkerius metus ir tai yra labai smagu (šypsosi).
– Praėjusį kartą nespėjote pamatyti Vilniaus, gal šį kartą pavyks?
– Būtų smagu, jei rastume tam laiko. Tikiuosi, kad gerbėjai tikrai mus pamatys vaikštinėjančius gatvėje.
– Klausinėju Tavęs apie pasaulinę šlovę, tačiau vos prieš penkerius metus abu buvote tiesiog du paprasti britai. Kur slypi Jūsų paslaptis?
– Mes tapome žinomi tik todėl, kad muzika, kurią kuriame yra labai emocionali ir nuoširdi. Kuriame tokią muziką, kurioje daugybė žmonių gali atrasti save. Kalba šiuo atveju nebėra barjeras. Pavyzdžiui mūsų daina „Wonderfull life“ yra labai paprasta, todėl žmonės visame pasaulyje ją priėmė ir suprato. Manau, paprastumas bei nuoširdumas ir yra mūsų populiarumo paslaptis.
Koncertą Vilniuje britų duetas surengs kovo 11-osios vakarą. Jo metu skambės ne tik didžiausi grupės hitai, bet ir daugybė dainų iš naujojo jų albumo „Surrender“.