Tai jau antroji Andriaus kelionių knyga ir jo šeštoji knyga apskritai. Kryptys, veidai ir nuotraukos, nuo Vilniaus iki Saporo, yra, kaip visada jo tekstuose, primakaluotos, perpintos, fragmentiškos ir siutinančios daugelį skaitytojų, pratusių prie sovietinių vadovėlių arba mamyčių kelioninio rašymo apie puošnius čiabuvių apdarus.
Andrius rašo kitaip ir savaip: jam svarbus tik galutinis rezultatas. Kad knygą imtų tūkstančiai, skaitytų ir nepadėtų į šalį iki paskutinio puslapio, ir kad jis būtų labiausiai skaitomas lietuviškai rašantis autorius pasaulyje.
Per konferenciją paklaustas, kokie gi artimiausi jo planai, A. Užkalnis patikino, jog ketina rašyti dar vieną knygą.
„Noriu parašyti knygą apie Japoniją. Prieš trejetą metų pažadėjau, kad parašysiu. Per kiekvieną knygų mugę tą žadu. Aš žadu, o jūs vis tikite“, – šmaikštavo rašytojas.
Kiek A. Užkalniui užtrunka knygos rašymo procesas? Anot rašytojo, jei aplinkybės palankios – knygą galima parašyti per kelias savaites.
„Tai darbas, susidedantis iš 90 proc. galvojimo ir tik 10 proc. rašymo“, – sakė Andrius.
Anot A. Užkalnio, paprasčiausia jam rašyti esant nepatogioms sąlygoms. Ne namuose, kur daugybė blaškymosi: vilioja nueiti į virtuvę, reikia ir į dušą. Geriau jau oro uoste atsisėdus tarškinti klaviatūrą.
„Rašyti tuo smagiau, kuo nepatogesnės sąlygos. Geriausia rašyti iPadu oro uoste, laukiant lėktuvo, kai žmonės trukdo. Kai nepatogios darbo sąlygos – mažiau blaškymosi“, – sakė rašytojas.
A. Užkalnis prisipažino, jog jam labai patinka skraidyti lėktuvu, bet dar labiau – persėsti iš vieno jų į kitą. Neva persėdimai daugeliui atrodo kančia, tačiau jam tai – vienas malonumas.
„Visi juokėsi, kai Loreta Graužinienė pasakė, jog Japoniją pasiekti reikia transatlantinio skrydžio... Kai keliavau į Japoniją, iš pradžių skridau į Los Andželą, o tik po to – Tokiją. Tad dukart pagalvokite prieš šaipydamiesi iš Seimo pirmininkų“, – sakė A. Užkalnis.