Paklaustas, kokios veislės yra jo keturkojė bičiulė, Artur Lebedenko neneigė, kad jei tokia veislė ir yra, apie ją jis negirdėjęs. Į jo namus Roxy atkeliavo iš prieglaudos.
„Tai kažkas tarp vokiečių špico ir papiljono – ausytės panašios į papiljono, o ji pati panaši į špicą“, – augintinę pristatė „Labas vakaras, Lietuva“ svečias.
Ryžęsis auginti šunį, jis norėjo nedidelio augintinio, kadangi gyvena mažame bute.
„Kiek man sakė, ją rado besiblaškančią magistralėje ir priglaudė, kažkas pasiėmė ir atidavė priglaudai. Pamačiau ją, parašiau žinutę – niekas neatrašė. Skambinau – niekas neatsiliepė“, – pasakojo A. Lebedenko.
Po kelių mėnesių prieglauda susisiekė su būsimu Roxy šeimininku ir pasiūlė atvykti į Klaipėda susipažinti.
„Penktadienį atvažiavau, susitikau. Sekmadienį darkart apgalvojęs ją pavedžiojau, sėdėjau ir galvojau, ką daryti. Viduje jaučiau didelę atsakomybę. Supratau, kad noriu jos, bet taip priimu didelę atsakomybę. Juk tai gyvūnas, kuris reikalauja daugiau dėmesio, nes yra labiau išsigandęs ir patyręs net nežinome ko – psichologinio ar fizinio smurto“, – apie svarbų sprendimą kalbėjo Artur.
Didelių baimių šunelė neturi. Anot šeimininko, labiausiai Roxy bijo svetimų patalpų ir geriausiai jaučiasi namuose.
Roxy šeimininkas neneigė, kad augintinei yra nubrėžęs aiškias ribas – jos svarbios ne tik santykiuose su žmonėmis, bet ir auklėjant šunis.
„Ji turi laukti maisto, atsisėsti ir palaukti, kol pakviesiu ją valgyti. Stebiuosi, kad iki šios dienos ji neima jokio maisto nuo stalo, niekada nevagiliauja. Roxy miega ant sofos, į lovą eina miegoti tik dieną, kai manęs nėra ir draugė dirba. Vakare į lovą jos neleidžiame“, – apie kasdienybę su šunele pasakojo A. Lebedenko.
Jis pabrėžė, kad kiekvienas, pasiryžęs auginti šunį, turi būti pasiruošęs, kad naujas gyvenimas bus kupinas ne tik džiaugsmo, bet ir papildomų rūpesčių. Svarbu suprasti, kad šuniui reikės skirti laiko.
„Ar lis, snigs, siaus pūga, bus šalta ar karšta – atsikeli ir eini bent pusvalandžiui į lauką. Ir žinai, kad vakare laukia tas pats. Nesvarbu, ar kažkur kviečia draugai, ar renginys – turi grįžti ir žinoti, kad turėsi išvesti šunį. Kelionės taip pat – reikia planuotis atsakingiau, galvoti, kur palikti šunį, kad jis gerai jaustųsi“, – dėstė „Labas vakaras, Lietuva“ svečias.
Vyras ne kartą sakė, kad šuo – ne juokas, ne dovanėlė, o rimta ir ilgalaikė atsakomybė.
„Reikia gerai pagalvoti, ar šeima tikrai pasiruošusi užsiimti su šunimi. Juk kažkas privalės dresuoti, vedžioti, maitinti – ir tai tik gražioji pusė. Gal įsisiurbs erkė, gal jis viduriuos, pridarys problemų, apsisios, apkakos, sudraskys – bus nuostolių ir tam reikia pasiruošti“, – šypsojosi A. Lebedenko.
Daugiau – vaizdo įraše:
