- Mados industrijoje atsidūrei netyčia. Papasakok savo istoriją plačiau.
- Lietuvoje studijavau istoriją. Mane visada traukė dideli miestai, tad keletą vasarų nusprendžiau padirbėti Londone, kuris iš karto mane sužavėjo. Žinojau, kad vos baigęs studijas ten grįšiu apsigyventi laikui be atgalinės datos. Bakalauro diplomą palikęs stalčiuje atsidūriau rūbų parduotuvėje Oksfordo gatvėje.
Tądien buvo visų kolegų „mėgstamiausia“ – pirma išpardavimo diena. Lietuvišką temperamentą teko slėpti po britiško mandagumo kauke – besišypsodamas klientams burnojau panosėje. Begaudant klientų į orą mėtomus rūbus prie manęs priėjo mergina ir prisistatė kaip modelių agentūros atstovė. Mintyse jau kūriau planą, kaip greičiau išsisukti iš ilgesnio pokalbio, nes reikalai parduotuvėje patys nesitvarko.
Nenutuokiau, kiek tai gali būti rimta. Ji paklausė, ar galėtų padaryti keletą mano nuotraukų. Pagalvojau, kad darbo sutartyje nebuvo nurodyta neleisti aplinkiniams tavęs fotografuoti. Sutikau. Susitarėme, kad apsilankysiu agentūroje ir po kelių dienų tapau modeliu bent popieriuje. Tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje.
- Kiek laiko jau dirbi modeliu? Kiek dar ketini tai daryti?
- Ar kada nors buvai susimastęs, kad galėtum būti modeliu? Ar tai visiškas atsitiktinumas tavo gyvenime?
- Ilgą laiką buvau žemas. O modelis mano vaizduotėje buvo kaip raumeningas, aukštas, vyriškas vaikinas, kone mano priešingybė. Aš pradėjau tįsti staiga ir vėlai. Nežinojau industrijos reikalavimų. Tapus modeliu paaiškėjo, kad yra niša ir mano sudėjimo vyrukams. Tiesiog tilpau į industrijai reikalingų fizinių duomenų „dėžutę“. Atsirasdavo vienas kitas žmogus, kuris užsimindavo, kad atitinku standartą. Įvykį, nuo kurio viskas prasidėjo, laikau atsitiktinumu.
- Nesipynė kojos pirmą kartą ant podiumo?
- Lietuvoje yra tekę ne kartą atsidurti panašiose situacijose – su gatvės krepšinio komanda darydavome pasirodymus įvairiuose renginiuose. Tačiau tai buvo visiškai kas kita. Pirmą kartą apsilankius agentūroje manęs paprašė parodyti, kaip vaikštau. Tai labiau priminė pavargusio žmogaus šleivojimą. Visą gyvenimą vaikščiojau ramiai, o staiga man sako „vaikščiok kitaip“. Prieš pirmuosius pasirodymus drebėjo ne tik kojos. Stovi už kulisų ir galvoji „už ką man, už ką man?“, o tada išeini akmeniniu veidu lyg niekur nieko. Tereikėjo vienos kitos video peržiūros ir supratimo, kad viskas, ko reikia yra pasitikėjimas savimi. Tai tapo norma, darbo dalimi. Nuo tada problemų nekyla.
- Ar daug laiko skiri sportui ir savęs puoselėjimui?
- Visada mėgau sportuoti. Žaidžiu krepšinį, stalo bei lauko tenisą, bėgioju. Paskutinius 5 mėnesius teko nuolat keliauti, nereguliariai maitintis, o tai atsiliepė organizmui. Dabar grįžęs į Londoną stengiuosi subalansuoti mitybą, pradėjau vaikščioti į sporto salę. Nesu vienas iš tų save perdėtai puoselėjančių narcizų, kokiais neretai laikomi modeliai.