Agnės Bilotaitės atmintyje iškyla prisiminimai apie bendras vakarienes
Garsų politiką ne vienerius metus pažinojusi Seimo narė Agnė Bilotaitė prisipažino negalinti patikėti ir garsiai ištarti, kad daugiau su savo geru bičiuliu nebesusitiks. „Tai labai šiltas, geranoriškas, dėmesingas ir rūpestingas draugas, žmogus. Jis visada siekė padėti. Kiekvieną išklausydavo, atsakydavo ir skirdavo dėmesio. Manau, kad mums, jo draugams, reikės tęsti pradėtus darbus. Jis turėjo daug planų, siekių, tikslų“, – sakė politikė.
DELFI A. Bilotaitė papasakojo ir apie mažai kam žinomą R. Žilinsko pomėgį gaminti. „Galbūt mažai kas žino, bet Rokas – puikus kulinaras. Ir dar prieš keletą mėnesių visi kartu su draugais susirinkome vakarienės. Patys gaminome, juokavome. Jis mus mokė gaminti tailandietiškus patiekalus. Pats atsivežė net ir įrankius. Vis sakėme, kad reikės pakartoti šią smagią vakarienę, dar pasimokyti iš jo gaminimo. Nenoriu net garsiai ištarti ar suvokti, kad tai buvo paskutinė vakarienė kartu“.
Kartu su R. Žilinsku pradėjęs žurnalisto karjerą Andrius Užkalnis prisimins kolegos šypseną
Publicistas, žurnalistas ir knygų autorius Andrius Užkalnis su R. Žilinsku susipažino kai abu būdami jaunais žurnalistais dirbo LRT. „Vėliau man sugrįžus į Lietuvą 2011 m. jis jau buvo politikas ir mes susitikdavome renginiuose, tačiau mūsų santykiai tikrai buvo šiltesni nei būtų buvę su kokiu nors kitu politiku. Jis buvo labai šiltas ir nuoširdus žmogus“.
Garsus publicistas prisiminė ir susitikimą jo fotografijos parodoje. „Nors niekada nebuvo mano artimiausias draugas, Rokas atėjo ir bendravome labai maloniai, draugiškai. Galiu išskirti jo šilumą ir nuoširdumą. Tai pažeidžiamas žmogus, kuris buvo pakankamai sužeistas ir įžeistas tokios žiaurios ir negailestingos aplinkos. Kai žmogus yra politikas ir viešas asmuo, aplinkiniai negailestingai aptarinėja ir asmeninį gyvenimą. Jis, nepaisant to, kad buvo labai jautrus, tvirtai ir oriai laikydavosi. Ir nors galbūt kartais buvo skaudu, jis buvo atlaidus su žmonėmis, kurie su juo buvo nemalonūs ir žiaurūs. Žinote, jei aš jį prisiminsiu, tai tikrai besišypsantį“, – prisiminė žinomas vyras.
Aušra Maldeikienė: mokiausi iš jo užsispyrimo būti savimi
Žinoma ekonomistė, Seimo narė ir dėstytoja savo kolegą R.Žilinską prisimena kaip mokantį už savo įsitikinimus kovoti žmogų. „Nedaug dirbome kartu, bet mane visada žavėjo žmonės, kurie moka gyventi savo gyvenimą, jo neslepia ir būna savimi.
Galbūt pastaruoju metu jis buvo pavargęs, bet man visada patiko tai, kad jis turėjo tvirtą savo nuomonę. Tokių žmonių nėra daug. Daugelis visuomenėje yra komformistiški. Galiu atvirai pasakyti, kad iš jo mokiausi užsispyrimo būti savimi. Jis man buvo tarsi įkvėpimo šaltinis“.
Laimonas Kirkutis: niekuomet neišmesiu iš galvos tavo pamokų
Televizijos prodiuseris Laimonas Kirkutis savo feisbuko paskyroje pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais apie R. Žilinską. Vyrai pirmą kartą susitiko profesinės praktikos metu, prieš 17 metų.
„2000-aisiais į LNK žinių tarnybą atėjau atlikti žurnalistinės praktikos. Tuo metu ten vedėju ir užsienio naujienų redaktoriumi dirbo Rokas Žilinskas. Savaitgaliais žinių vedėjai patys būdavo visos laidos vyr. redaktoriais ir jie priiminėdavo sprendimus, ką rodyti.
Atsimenu, išvažiavau į Kernavę daryti reportažo apie Valstybės dienos proga vykstančius renginius. Su operatoriumi Remigijum Pakėnu prifilmavom visko ir galvojam, kad reiktų siužetui dar kokios nors įdomybės – juk visi rodys apie tą patį ir mes nepateiksim nieko išskirtinio. Tuomet operatorius pasiūlė man apsirengti senoviniais riterių šarvais ir kelis kartus susidaužus kardais su kokiu nors oponentu, pasisukti į kamerą, pakelti šalmo antveidį ir prisistatyti (kaip tuomet buvo įprasta) vardu ir pavarde, LNK žinios, Kernavė.
Viską taip ir padarėme. Iš kokio dešimto dublio. Nes tai ne ten atsistodavau, ne laiku ant akių nukrisdavo antveidis, vėjas užpūsdavo mikrofoną ar pan. Dar verta pridėti – lijo lietus ir abu su operatoriumi gerokai sušlapę grįžome į studiją montuoti siužeto.
Rokas tą vakarą buvo vyr. redaktorius ir, perskaitęs mano siužeto scenarijų, liepė tą taip vadinamą stand up’ą su šarvais išimti.
– Kodėl? – iš karto pyktelėjau aš.
– Todėl, kad tu nepasakei jokios siužetą papildančios informacijos. Žmonės tavęs nepažįsta ir nesupras, kad čia persirengęs žurnalistas išbando riterio šarvus.
– Bet juk aš prisistatau kaip įprasta siužeto pabaigoje. Visi viską supras. O šiaip koks skirtumas – žiūrovams tai bus netikėtumas ir sukels šypseną, – stengiausi nenusileisti aš.
– Mes čia darome žinias, o ne šou. Kuriame ne nuotaiką, o perteikiame informaciją. Toks mano sprendimas. Išimk.
Tuomet supykau. Tiek laiko praleista ir viskas veltui. Kartu su montuotoju (berods tai buvo Limantas) dėliojome siužetą ir abu nesupratome, kodėl šiam stand up’ui ne vieta reportaže.
Tada LNK žiniose buvo toks pabaigos akcentas, kuris vadinosi closing shot. Ten būdavo įdedami geriausi dienos kadrai, kurie užbaigdavo žinias. Ir, didelei nuostabai, jame pamačiau tą savo stand up’ą su šarvais.
Negalėjau patikėti, kad jis ten atsidūrė, nes tai buvo ne pagal formatą. Dažniausiai ten atsirasdavo tiesiog trijų-keturių planų sumontuoti vaizdeliai, su kokiu nors nat sound’u (natūraliu garsu). Tuomet prie manęs priėjo Rokas ir pasakė:
– Nuėjau vis dėlto pažiūrėti to tavo stand up'o. Jis iš tiesų labai linksmas. Negalėjau jo išmesti. Teko gerokai pasukti galvą, kur jį įdėti. Šiek tiek nusižengiau formatui, bet, manau, visai tiko.
Kaip ir aš, Rokai, niekuomet neišmesiu iš galvos tavo pamokų, kurios davė pradžią mano darbui TV. Ir kurios išmokė branginti kiekvieną kadrą – nesvarbu, gyvai matytą ar tik įraše.“