Išskirtinė ceremonija, į kurią vilniečių klubas kviečia visus savo sirgalius, vyks likus 10 minučių iki rungtynių pradžios. Negana to, arenos ekranuose bus parodytas mini filmas skirtas R. Girskiui, o šeimos atstovams bus įteikti 12-u numeriu pažymėti marškinėliai. Ceremoniją vainikuos nepakartojamas Jazzu balsas ir šalies himnas.
J. Arlauskaitė paklausta apie savo senelį prisimena, kad jis labai daug keliavo ir jie susitikdavo retai, tačiau kiekvienas pokalbis ar vakarienė bus įsimintini. Atlikėja džiaugėsi, kad Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas prisiminė šį ypatingą asmenį bei pabrėžė tokių renginių svarbą.
„Toks Vilniaus klubo žingsnis sukelia labai daug jausmų. Daug gražių ir šiltų prisiminimų, – pasakojo J. Arlauskaitė. – Man atrodo, kad yra labai reikalinga prisiminti ir pagerbti žmones, kurių jau nebėra tarp mūsų, tačiau jie svariai prisidėjo prie istorijos. Šį kartą tai liečia ir mane asmeniškai, nes vis dėl to tai – mano senelis. Kas gi kitas, jeigu ne mes, vaikai, primins savo ar ateities kartoms, kas buvo tie iškiliausi Lietuvos žmonės. Man atrodo, kad tai yra tiesiog būtina.“
Jazzu pseudonimu daugeliui žinoma atlikėja prisiminė, jog R. Girskis visuomet būdavo labai šnekus, o savo kalbomis sugebėdavo įkvėpti: „Prisimenu, kad jis visuomet labai daug šypsodavosi, o jo kakta buvo raukšlėta nuo rūpesčių. Jis labai daug kalbėdavo bei pasakodavo apie savo keliones. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriuos sutikus vieną kartą gyvenime lieki įkvėptas didesniems iššūkiams bei žygdarbiams. Mano senelis buvo griežtas, nes treneris ko gero kitoks ir būti negali. Jis buvo žmogus – laimėtojas.
Mano šeimoje yra žymiai daugiau sportininkų negu muzikantų, todėl krepšinio tema buvo kalbama kiekvieną dieną nuo pat mažų dienų. Galbūt dabar jau mažiau seku šio sporto rezultatus dėl laiko stokos, tačiau krepšinis vis tiek yra mano kraujyje“.
J. Arlauskaitė atskleidė, kad tai jai bus pirmasis kartas giedant himną viešai sporto renginyje, o kol kas jaučiamas ir nedidelis jaudulys:
„Himnas yra šventas dalykas, kurį giedame tik tam tikromis progomis. Man atrodo, kad Lietuvos himną viešai giedosiu tik antrą kartą, o sporto renginyje – pirmą. Mūsų valstybės himnas, kaip ir daugelis lietuviškų dainų, yra labai jautrus. Akimirka, kai giedosiu jį „Siemens“ arenoje man bus labai ypatinga, nes ši giesmė bus skirta žmogui, kuris man buvo labai brangus. Negana to, krepšinis mūsų šalyje yra antra religija, todėl kol kas balsas dar šiek tiek dreba, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai.“