48-erių treneris J. Poškaitis nedvejodamas gulasi ant stiklų, kad svoris būtų sunkesnis ant jo atsistoja ir dukra. Netrukus jie ruošiasi dar vienam išbandymui – į jo pilvą peiliai tiesiog neįsminga. Daugeliui žmonių kyla įvairiausių abejonių: kaip tai įmanoma?
„Mano žmona jau gali išmesti mane, nes galiu gyventi salėje“, - juokauja vyras.
Sportas Jordanui tapo išsigelbėjimu nuo grėsusio neįgalumo. Vos gimęs, jis buvo pasmerktas mirti. Tėvai, pasak jo, naujagimiu džiaugėsi neilgai, nes paaiškėjo, kad jis sunkiai serga.
Paklaustas apie tai, ar tiesa, kad tėvai net buvo pakvietę kunigą, vyras pripažįsta, kad taip ir buvo.
„Taip. Krikštas ligoninėje įvyko tam, kad pakrikštytas numirčiau“, - tikino vyras.
Viena operacija, po kurios dar ir dar viena. „Viso to nepamenu, bet, pasak tėvų, tiesiog gyvenau ligoninėje“, - dabar pripažįsta Jordanas.
Prieš šešerius metus jis net susirado tuomet jį gydžiusį mediką.
„Padėkojau ir išgirdau, kad man gyvybę išsaugojusi operacija buvo eksperimentinė. Kai operacija pavyko, buvo klausimas, kaip visi organai funkcionuos. Daugelis sakė, kad negalėsiu daug ko valgyti, būsiu jautrus maistui, bus silpna imuninė sistema. Žodžiu, laukė sunkus ir ligotas gyvenimas. Tik buvo pabrėžta, kad jeigu sportuosiu, galėsiu kiek kokybiškiau gyventi“, - sako treneris.
Jordanas pažado laikėsi tvirtai ir, vos sulaukęs šešerių, sėdo ant dviračio, vėliau žaidė futbolą, lankė futbolo ir krepšinio treniruotes.
„Tėtis manęs nelepino, nors galimybės buvo visos. Jeigu su tėčiu sutardavome, kad keliamės anksti ryte bėgioti, tai pasiteisinimų nebūdavo, į treniruotes tekdavo važiuoti apie dvidešimt kilometrų. Viską turėdavau apskaičiuoti, mokydavausi autobusuose, būdavo, kad prie knygų ir užmigdavau, bet niekada negalėdavau pasiteisinti, kad man kažką skauda ar yra sunku. Iš tiesų, tai užgrūdino. Tėvas puikiai žinojo, kur dar gali mane paspausti, o kur jau pasiektos mano galimybių ribos“, - sako vyras.
Vyras dabar vadovauja nuosavam Rytų kovos klubui. Čia kasdien treniruojasi įvairaus amžiaus vaikai.
„Dabar vaikai po kelių pratimų pradeda skųstis, kad jiems skauda koją ar ranką. Žinokite, jaučiuosi kaip kitame pasaulyje, manau, kad daugelis trenerių taip pasakytų. Dabar yra vienetai vaikų, kurie labai stengiasi ir nebijo savęs grūdinti. Tarp berniukų tikrų vyrų – vienetai. Matau didelę spragą tėvų auklėjime,tėvai labai gailisi vaikų. Reikia ne maksimaliai laužti, bet leisti suvokti, kad kartais gali net pranokti savo galimybes“, - atvirai kalba Jordanas.
Jordanas pripažįsta, kad neturėjo tokios vietos, kuri nebūtų sutrenkta, sumušta ar net lūžusi, tačiau jis neatrodo silpnas.
„Niekada neturėjau baimės susižeisti, visada norėjau būti pats stipriausias. Norėjau patirti kuo daugiau adrenalino“, - sako jis.
„Tu turi nugalėti skausmą, arba jis nugalės tave. Aš įsivaizduodavau, kad tas skausmas nėra toks, kokį tu gauni. Taip yra todėl, kad puikiai valdau savo kompiuterį tarp ausų“, - tikina jis.
Vyras prisimena ir vieną sunkiausių patirčių gyvenime.
„Per varžybas man trūko krūtinės raumuo, aš tiesiog sugijau per kelias savaites, nors sakė, kad pavyks gal per metus ar daugiau. Man siūlė tiesiog nejuokauti, bet galvojau, kad čia kažkas blogai. Man toks gydytojo verdiktas nuskambėjo kaip koks iššūkis. Tada tu griebi tikėjimą ir tu tai darai. Likus savaitei iki čempionato aš jau dariau prisitraukimus. Visas kovas laimėjau ir tapau pasaulio čempionu“, - sako vyras.
„Nors pats sūnaus neturiu, noriu būti pavyzdžiu savo dukroms. Iš pirmos santuokos jis turi dukrą, o antrojoje santuokoje augina dvi dukras“, - tikina Jordanas.