Pasaulis apie Luką Ylą, automobilių ir dviračių dalijimosi paslaugas teikiančios įmonės „CityBee“ vadovą, sužinojo, tiesiogine prasme – sužinojo, kai, ieškodamas darbo JAV, jis apsimetė pasiuntinuku ir pasirinktoms kompanijoms savo CV pristatė dėžutėje su spurgomis.
„Jei netikėsi savimi, kaip gali įtikinti kitus?“ – retoriškai pokalbio metu klausia jis.
Tūkstantmečio karta, Z karta, Y karta. Ar tikite kartų suskirstymu?
Kiekviena nauja karta ateina su naujais gebėjimais ir gyvenimo supratimu, būtinu išlikti šiandieniniame pasaulyje. Ir tai, kad dabar Jonukas nesiskiria su „iPhone“, nėra blogiau už tai, kad anksčiau Petriukas mirkdavo „mIRC“ kanale.
Šiuolaikinės kartos yra žymiai laisvesnės, nes jų pasaulio ribos prasiplėtė. Anksčiau netgi persikelti gyventi į kitą Lietuvos miestą buvo didžiulis baubas, o dabar gali be baimės persikelti į kitą Europos didmiestį ir visur jausiesi beveik kaip namie, tik turėk su savimi telefoną. Vyresnės kartos atstovai kentėdavo dirbdami tą patį jiems nepatinkantį darbą dešimtmečius. Jaunesnės kartos vadovaujasi jau kitomis normomis: darbas nepatinka, nemato savęs toje srityje – ieško kito.
Esu susipažinęs su tokiais jaunosios Z kartos atstovais, kurie, būdami pirmo kurso studentai, jau turi ketverių metų darbo patirtį. Mane patį į priekį varo konkurencija ir supratimas, kad naujoji karta kvėpuoja man į nugarą, kad ateina nauja karta, ištroškusi žinių ir užaugusi su išmaniosiomis technologijomis.
O mes nieko neprarandame tokiose lenktynėse?
Nemanau, kad kažkas verčia lenktyniauti, kiekvienas turime laisvą valią rinktis (šypsosi). Ir viskas gyvenime turi kainą, tik klausimas, ar esi pasiruošęs ją sumokėti.
Iki San Francisko gyvenau savo komforto zonoje, buvau „CityBee“ rinkodaros vadovas, gyvenau Vilniuje apsuptas šeimos, draugų, su mergina. Išvažiavus vaikytis savo svajonės kardinaliai pasikeitė mano gyvenimo sąlygos: apsigyvenau svečių namuose ir miegojau VIP kambaryje su dar keturiais žmonėmis, paprastoje medinėje lovelėje, mokėdamas nuomos sumą, už kurią Vilniuje galėtum sau leisti gyventi prabangiame būste Senamiestyje, nes Slėnyje būsto nuomos kainos žvėriškos. Pirmą dieną pagalvojau: „Lukai, ką tu čia sumanei?“, bet dabar suprantu, kad tai buvo ta kaina, kurią sumokėjau, kad paaugčiau kaip asmenybė ir kaip savo srities profesionalas.
Aukotumėte savo asmeninį gyvenimą dėl profesinių pasiekimų?
Priklauso nuo to, ką reikėtų paaukoti ir kokie tie profesiniai pasiekimai. Šiuo metu, kol neturiu labai ką aukoti – neturiu vaikų, šeimos, sakyčiau, kad taip. Bet galbūt po penkerių metų, o gal anksčiau, kai turėsiu vaikų, jų ir savo šeimos neaukočiau dėl nieko.
Daug dirbate ir siekiate savo tikslų. Jums svarbu būti laimingam?
Dar nesu apkeliavęs nė pusės pasaulio, iššokęs parašiutu, sudalyvavęs Rio de Žaneiro festivalyje, bet, be abejo, esu laimingas, nes dirbu mylimą darbą, kuriame galiu realizuoti savo idėjas ir nereikia ryte keltis su mintimi: „Ir vėl pirmadienis, ir vėl į darbą.“
Jei šiandien būtų mano paskutinė diena, ar kažką keisčiau? Ne kartą esu sau uždavęs šį klausimą ir visada atsakydavau, kad nekeisčiau nieko.
Banalus klausimas – kas jus labiausiai įkvepia?
Esu iš prigimties užsispyrėlis, todėl mane gyvenime įkvepia, kai kažkas pasako „ne, neįmanoma“. Tai girdėjau nuo mažų dienų, kai keturiolikos pradėjau kurti ir pardavinėti interneto svetaines. Tada manęs klausė, kas pirks tokias paslaugas iš vaiko. Bet atsirado tokių, kurie pirko. Tą patį sakė ir apie interneto parduotuves 2008 metais – kas gali pirkti internetu? O be to šiandien neįsivaizduojame nė dienos. Nesvarbu, ką sako kiti, svarbiausia, kuo pats tiki.
Visą interviu su Luku skaitykite IKONA.TV portale ČIA.
Interviu buvo spausdintas žurnale AŠ IKONA 2018 pavasarį (11 Nr.)