Savo mintimis apie amžinojo atilsio iškeliavusį tėtį V. Čepuką jo dukra L. Čepukaitė pasidalijo viešai socialiniuose tinkluose.
„Ats. plk. ltn. VYTAUTAS ČEPUKAS
1953-2025
____
LAIŠKAS TĖČIUI, KURIO JIS NEBEPERSKAITYS…
Tremtinys, gimęs ir iki 5 m. augęs Sibire, Krasnojarsko sr.
Automėgėjų draugijos pirmininkas
Auto ralio mėgėjas
Sporto treneris
Dziudistas, karatistas
Ritulio metikas
Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas leitenantas
Gynybos ekspertas
Kariuomenės rezervo karių asociacijos prezidentas
Sąjūdžio dalyvis
1991 m. Sausio 13-isios savanoris, stovėjęs prie LRS
1991-2003 m. Lietuvos kariuomenės karininkas
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu
Lietuvos karšto apsaugos sistemos proginiu stojimo į NATO medaliu
Lietuvos kariuomenės lygmens medaliu „Už nuopelnus“
Povandeninė žūklės mėgėjas
Baikeris
Širdžių ėdikas
Čia tokie tavo statusai. Tikrai didžiuojuosi tavo profesiniais ir asmeniniais pasiekimais, nors niekada to nesakiau tau. Išvardinau tik tai, ką žinau, kas man atrodo svarbu, bet greičiausiai ne viską.
Kai buvau maža, tu man buvai vyro idealas: labai gražus vyras, aukštas, sportiškas, ramaus būdo. Džiaugiausi, kad esu į tave panaši tiek fiziškai, tiek emociškai. Net tas didelis apgamas ant veido toje pačioje vietoje pas mus abu.
Su tavimi visada jaučiausi saugi. Visi Utenos „bernai“ žinojo, kad negalima skriausti manęs, nes gaus „į kaulus“ nuo Čepuko.
Pamenu, kaip išgyvenau, kai tapai savanoriu. Išvažiavai prie Seimo ginti Lietuvos, nežinojau, ar grįši namo, ar ne.
Buvai savo šalies patriotas. Tikiu, kad senelių tremtis, o ypač senelio Kazimiero besąlyginė meilė Lietuvai, jos istorijai, turėjo reikšmingos įtakos. Dėkoju už Senelį iš Didžiosios raidės, kuris ir man įskiepijo patriotizmą, pasakodamas apie 16 metų praleistų tremtyje, kur sutiko gražuolę ukrainietę Niną, pagimdžiusią keturis sūnus. Senelis, kuris deklamavo Maironio ir Brazdžionio eiles, išmokė žaisti šachmatais ir šaškėmis, ir vis kartojo: „Laurute, kai ištekėsi, pasilik mūsų pavardę, nes jis tokia reta, tegul dar neišnyksta, lik Čepukaitė“. Taip ir padariau.
Negaliu pasakyti, kad pažįstu tave, kaip asmenybę, nes su mama išsiskyrėte, kai man buvo apie 14 m. Nuo tada bendraudavome tik retkarčiais. Šeimos, buities, rutinos nebeliko. Abu gyvenom savo gyvenimus.
Kai vedei antrąkart, buvau laiminga, nes mačiau, kad tu buvai laimingas.
Ar aš buvau tavo numylėta vienturtė dukrytė? Ne. Ar man trūko tavo meilės – taip.
Ar pykstu dėl to? Jau seniai nebe. Žinau, kad tiesiog nemokėjai kalbėti apie savo jausmus, viską laikei viduje.
Paskutinius 4 metus vėl atradau tave, kai likai beveik vienas su papūga ir kate.
Nuo tada Kūčias ir Velykas sutikdavom vėl kartu, kaip vaikystėje. Tik jau su mano šeima. Matydavomės bent kartą per savaitę. Pagaliau pažinai anūkes.
2023 m. po keleto tyrimų tau diagnozavo parkinsonizmą progresuojantį į paralyžių. Tada prašiau tavęs nebevairuoti, nes bet kada gali netekti sąmonės, prarasti pusiausvyrą, bet tu neklausei. Pamenu, kaip tais metais dar važiavai su savo mocu į baikerių suvažiavimą. Nedaug nuvažiavai, iki Karininkų ramovės bromo, o po to į Santariškes. Žinoma vėl pareiškei, kad dar vairuosi.
Nuo 2024 m. vasario atsidūrei globos namuose, nes tau reikėjo nuolatinės priežiūros.
Mačiau, kaip tau sunku priimti savo kūną, kuris dar visai neseniai buvo toks sportiškas, o dabar visai nebeklauso.
Veždavau tau tavo tris mėgstamus dalykus:
juodą šokoladą su lazdyno riešutais;
riešutų;
ir beliašų.
Paskutinis tavo rankos paspaudimas buvo silpnas ir gležnas. Žinojau, kad jau išeini…
Niekada tau nesakiau, kaip ir tu man, kad tave myliu. Rašau ir verkiu.
Tad sakau dabar, myliu tave, dėkoju už gyvenimą ir didžiuojuosi tavimi, Tėti!
Ilsėkis ramybėje“, – socialiniuose tinkluose jautriai rašė L. Čepukaitė.
„Delfi“ primena, kad mirusiojo kolegos ir bendražygiai pagarbą pareiškė, pasidalindami viešu įrašu socialiniuose tinkluose.
„In memoriam – netekome plk. ltn. Vytauto Čepuko. Jis buvo ne tik atsidavęs karininkas, buvęs KASP 8-osios rinktinės vadas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, visą savo gyvenimą paskyręs Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimui.
Vytautas gimė 1953 m. sausio 1 d. Krasnojarsko krašte, tremtinių šeimoje. Grįžęs į Lietuvą, jis baigė Utenos T. Tilvyčio vidurinę mokyklą ir tarnavo sovietinėje armijoje. Atkūrus nepriklausomybę, Vytautas prisijungė prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, kur laikinai ėjo ir vado pareigas.
Po tarnybos kariuomenėje jis aktyviai dalyvavo nevyriausybinių organizacijų veikloje, buvo Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijos narys bei Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkės pavaduotojas. Taip pat aktyvus karių baikerių klubo „Perkūnas“ narys.
Vytauto indėlis į Lietuvos gynybą ir visuomeninę veiklą buvo neįkainojamas. Jo atsidavimas ir meilė Tėvynei įkvėpė daugelį. Netekome tikro patrioto, draugo ir bendražygio.
Nuoširdžiai užjaučiame šeimą, artimuosius ir visus, kuriems teko garbė pažinoti Vytautą Čepuką. Tegul jo atminimas gyvuoja mūsų širdyse.
Ilsėkis ramybėje, Vytautai“, – rašoma Krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinės feisbuko paskyroje.
Kaip teigiama, Kariuomenės kūrėjų puslapyje, velionis nuo 1996 m. buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) narys Utenos apskrities skyriaus, vėliau Vilniaus apskrities skyriaus KAM būryje, 2011 – 2014 m. buvo LKKSS valdybos narys.
Apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu (2002 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2005 m.), Lietuvos krašto apsaugos sistemos proginiu stojimo į NATO medaliu, Lietuvos kariuomenės lygmens medaliu „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medaliu kariams ir civiliams „100 metų atkurtai Lietuvos kariuomenei“.