– Lukai, kiek tau buvo metų, kai buvai Rokeris Lukas?
– Viskas prasidėjo nuo to kai aš buvau ketverių ir mano tėvai mane nuvedė į Vilkaviškio pop chorą „Abėcėlė“. Nuo tos dienos viskas ir pasikeitė, tiek mano tėvų, tiek mano gyvenime. Praėjus metams nuo tos dienos, jau įrašinėjau savo pirmąją solinę dainą „Pupa“. Taigi ketverių pradėjau lavinti savo talentą, o penkerių jau buvau žinomas visoje Lietuvoje.
– Kodėl apskritai buvo sugalvotas toks personažas rokeris? Kieno tai mintis?
– Personažas nebuvo sugalvotas, o iš tikrųjų tai viskas gavosi natūraliai kai buvo sukurta mano antroji solinė daina „Mažasis rokeris“. Dainos žodžiuose skambėjo „Rokeris, tikrai tikrai“, todėl ir liko šis vardas, o personažas ir buvo skirtas tik šiai dainai.
– Ar tau pačiam patiko scenininis vardas?
– Būdamas ketverių tikrai dar, manau, neturėjau tokių minčių ar man patinka mano sceninis vardas ir ar patinka tai, ką darau. Tik pradėjus lankyti mokyklą supratau, kas aš esu. Ir man iš tikrųjų viskas patiko. Na, o mokykloje buvo visko: ir blogo, ir gero. Vienu metu jau norėjau mesti muziką, kad tik aplinkiniai nustotų prie manęs kibti. Bet visi šie dalykai labai sustiprino iš vidaus ir dabar esu labai laimingas, tikrai džiaugiuosi, kad esu Rokeris Lukas, nes šis gautas vardas išmokė mane visko.
– Kokių įdomių nuotykių teko patirti būnant scenos atlikėju? Gal pamiršai koncertinius drabužius, žodžius viduryje dainos ar net patį koncertą?
– Apie tai galbūt daugiau galėtų papasakoti mano tėvai, įvykių buvo įvairių. Koncerto niekada nepamiršau, bet sceninius drabužius ar dainos žodžius – ne kartą. Esu ir sumaišęs žodžius, esu ir nusidainavęs ne kartą, bet, manau, kad ne aš vienas buvau toks. Atsimenu, tėvai pasakojo, kad koncerto metu per pertrauką buvau užmigęs, taigi teko mane prižadinti. Buvau užmigęs ir per festivalio „Laumės juosta“ finalinę dainą, taigi mano vokalo mokytoja Danė Jurkšaitytė pasiėmė mane ant rankų ir atsinešė į sceną. Pamenu vieną koncertą, į kurį susirinko vos 20 žmonių, buvo gėdinga. Buvo, kad ir muzika sustoja, mikrofonas išsijungia, apšvietimas dingsta, bet tai tik techniniai dalykai.
– Kokių dovanų gaudavai iš gerbėjų?
– Dovanos – tai gauti nuopelnai muzikos srityje. Jų tikrai nemažai turiu. Vienas iš tokių įspūdingesnių apdovanojimų – ant bronzinės metalo plokštelės išgraviruota ir išspausta padėka, kurią man 2000 metais įteikė amžinatilsį pats Vytautas Šapranauskas per radijo stoties „Pūkas“ apdovanojimų ceremoniją. 2004 metais buvau apdovanotas festivalyje „Laumės juosta“, gavau burinio laivelio statulėlę kaip jauniausias ir populiariausias mažasis atlikėjas Lietuvoje. Galimybė dainuoti ir susitikti su kitomis ryškiausiomis Lietuvos žvaigždėmis taip pat buvo dovana. Pats Algis Ramanauskas-Greitai pakvietė mane į muzikinės kovos šou „Nacionalinė muzikos lyga“, tada buvau vienintelis vaikas tarp visų suaugusių. Tai buvo neblogas iššūkis. Na ir dar begalė įvairiausių padėkų ir apdovanojimų, gautų už koncertinę veiklą.
– Kodėl baigei dainininko karjerą?
– Nesakau, kad baigiau, tačiau solisto karjera dabar sustojusi. Viskas sustojo tuomet, kai sumažėjo koncertų, nebebuvo klausytojų. Toliau dainų nebeapsimokėjo kurti. Galbūt reikėjo keisti kažką, dabar sunku pasakyti, bet gavosi taip, kaip gavosi.
– Kur susikoncentravai po to, kai nebedainavai?
– Veiklos tikrai netrūko. Tuo metu buvo likę keli paskutiniai mokslo metai, po pamokų – muzikos mokykla. Mokiausi groti smuiku, fortepijonu ir mušamaisiais – tai ir čia namų darbų nestigo, nekalbu apie gimnaziją. Iš tikrųjų nebuvau iš mokslo žmonių, tačiau viską užbaigiau sėkmingai. Baigęs mokyklą pradėjau studijuoti Vilniuje ir dabar baigsiu trečią kursą.