„Savo vardą ir didžiąją reputaciją susikūriau būtent kaip žmogus, kuris kalba labai griežtai, labai bekompromisiškai, socialiniuose tinkluose nevengia nenorminės leksikos ir užsipuolimų arba kapojimosi su komentatoriais. Bet turiu ir kitą savo pusę, kuri yra ne tiek konfrontacinė, labiau klausanti ir pagarbesnė savo klausytojui, pašnekovui. Žmonės anksčiau galbūt ją ne tiek pastebėdavo, nes daugiausiai ji pasireikšdavo per mano knygas ir per vienerius metus leidžiamą žurnalą“, – pastebi A. Užkalnis.
Interviu LRT laidai „Stilius“ metu A. Užkalnis prisipažįsta, jog buvo priverstas pasikeisti. „Lietuvai nebereikia senojo manęs“, – įsitikinęs žurnalistas, kuris, praėjusią žiemą viešėdamas Kanadoje, nusprendė keisti savo įvaizdį ir tapti kitokio stiliaus socialiniu veikėju – tokiu, kuris turėtų labiau patikti Lietuvos auditorijai.
„Negali likti toks, kaip buvęs, nes jei visą laiką būsi vienodas, nesikeisi, tave nublokš į pakraštį ir nebeprisimins. Visiems laikams liksi marginaliniu personažu ir galėsi nebent krikštynas ar vestuves vesti už pavalgymą. O aš noriu, kad žmonės skaitytų mano knygas, mano žurnalą, noriu, kad jie labiau domėtųsi mano mintimis, patirtimis ir pasakojimais, o ne leksika ir raiškos būdu. Pasikeikti šiais laikais nėra stebuklas. Yra žmonių, kurie dar sūriau už mane gali pasikeikti, yra žmonių, kurie dar smarkiau gali įžeisti“, – atvirauja žurnalistas.
A. Užkalnis pažymi, jog atsisakyti griežto ciniko kaukės jį paskatino ne tik besikeičianti auditorija, bet ir jauna žurnalistė F. Marija Leščiauskaitė, su kuria apžvalgininkas susipažino prieš dvejus metus, duodamas interviu.
„Be Faustos šito nebūtų buvę. Kai du žmonės gyvena ir dirba kartu, eina to paties tikslo link, tuo pačiu keliu, vienas kitą labai smarkiai palaiko. Be jokios abejonės, kai esi vis labiau matomas, kai šalia yra kitas žmogus, matomas kartu su tavimi, įgauni ne tik norą, bet ir pareigą keistis į teigiamą pusę. Taip, aš esu dvigubai vyresnis už Faustą, bet nieko negaliu su tuo padaryti. Tai yra skaičiai“, – įsitikinęs žurnalistas.