D. Bunkus įsitikinęs, kad net ir minimali, bet tikslinga bei apgalvota pagalba gali pakeisti gyvenimus ir net išgelbėti žmonių gyvybes. Dėl šios priežasties verslininkas ėmėsi rinkti paramą konkrečiam tikslui – šildymo krosnelėms. Suniokotuose regionuose nėra vandentiekio, nėra šildymo, kai kur vis dar nėra ir elektros.
„Metalinė malkomis kūrenama krosnelė gali padėti 1-2 ukrainiečių šeimoms išgyventi iki pavasario. Žiema ateina ir ji žudys žmones taip pat, kaip žudo okupantai. Pasistenkime nupirkti kuo daugiau tokių krosnelių, statomų tiesiog butuose ir kuo daugiau jų nusiųskime į Ukrainą! Viena krosnelė kainuoja apie 150 eurų, o tie pinigai realiai gelbės žmonių gyvybes“, – kviečia iniciatyvos autorius.
D. Bunkus savo akimis įsitikino, kad į Ukrainą įsiveržusiems rusams nėra nieko švento – atakas šie rengia ir prieš nekaltus civilius žmones jų gyvenvietėse.
„Dabar Ukrainos žmonėms svarbiausia yra išgyventi. Ypač tose teritorijose, kurios yra atkovotos iš Rusijos. Priešai ir toliau atakuoja miestų infrastruktūrą, kala per skaudžiausią vietą, kad būtų kuo sunkiau paprastiems žmonėms. Tose vietose iki šiol yra daug žmonių, dauguma – senjorai, kurie negali išvažiuoti. Be galo gaila tų žmonių, nes jie atkirsti nuo visų išteklių. Dalis jų neturi šilumos, vandentiekio ar net elektros, o visa tai pataisyti užtruks bent kelerius metus. Bet per tą laiką žmonėms reikia kažkaip išgyventi. Pats paprasčiausias variantas yra tokios krosnelės, kurios tapo pirmo būtinumo daiktu, todėl joms ir renkame pinigus“, – Delfi paaiškino pašnekovas.
D. Bunkus su kolegomis jau džiaugiasi pirmomis aukomis. Prisidėti prie kilnios akcijos panoro ne tik pavieniai žmonės, bet ir Lietuvos įmonės. Pavyzdžiui, viena jų neatlygintinai pasisiūlė savomis rankomis tokių krosnelių suvirinti bent 20 vienetų.
„Gera žinoti, kad žinia jau pasklido ir vis daugiau žmonių nori prisidėti. Aukoja net ir tie, kurie patys neturi labai daug, bet dalinasi iš visos širdies. Tokiems žmonėms jaučiu didžiulę pagarbą. Esame dėkingi kiekvienam, nes žinome, kad kiekviena auka duoda efektyvią naudą. Ten likusiems žmonėms reikia pasišildyti ir patalpas, ir maistą, tad kiekvienas euras pastūmėja šio tikslo link“, – pasakojo jis.
Šiuo metu D. Bunkus vieši Lietuvoje, tačiau nuo karo pradžios Ukrainoje jis lankėsi jau begalę kartų. Visais jais į Rusijos agresiją kenčiančią šalį jis vyko ne tuščiomis.
„Planuoju vėl ten vykti kitą savaitę. Šiuo metu taip ir gyvename. Šiek tiek Lietuvoje, šiek tiek Ukrainoje. Dirbame su tais žmonėmis, kurie paramą atiduoda iš rankų į rankas. Mes tikrai žinome, kad kiekvienas euras ar konkretus paaukotas daiktas nueina tiesiai tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia. Per visą šį laiką jau tuo įsitikinome, matėme dėkingus žmonių veidus, todėl iki šiol dirbame tik su patikimais žmonėmis. Be mūsų Lietuvoje tokia parama Ukrainai užsiima daugybė kitų žmonių, tai įkvepia“, – neslėpė žinomas vyras.
D. Bunkus neslepia, kad net ir praėjus kuriam laikui, kraupumo jausmas dėl žmonių gyvenimus košmaru paverčiančio karo niekur nedingo.
„Tai – nesuvokiama. Ką mes matome ten, normaliai mąstančiam žmogui, sunku suprasti, sunku tai pakelti. Ten yra pragaras. Matomi kapai, suguldyti kūnai ten, kur kadaise buvo vaikų smėlio dėžės, pastatyti kryželiai, visur supa griuvėsiai, kuriuose iki šiol pilna lavonų. Žiaurūs vaizdai.
Kai visa tai pamatai, supranti, kad negali būti abejingas. Įsijungia elementarus žmogiškumas. Į Ukrainą aš važiuoju palyginti retai, bet mano kolega Karolis Sankauskas-Tarandukas ir jo štabas ten vyksta nuolat. Praėjusį savaitgalį į Ukrainą jis keliavo jau 38-ąjį kartą. Jis viską organizuoja pats, remia savo lėšomis. Manome, kad taip elgtis teisinga, jog padėti kitam – būtina“, – tiki pašnekovas.
Per visą šį laiką D. Bunkus susipažino su nemažu būriu ukrainiečių, todėl ir pats ilgainiui tam tikrus dalykus ėmė vertinti kitaip, pavyzdžiui, saugumą ar pavojų.
Pokalbio metu jis prisipažino, kad savo telefone nelaiko nuotraukų ar vaizdo įrašų iš Ukrainos, nes tokių kelionių metu iki šiol išlieka tikimybė patekti į priešo rankas. O tokiu atveju, patikrinus verslininko telefoną, jame būtų galima rasti ne visai jiems patinkančios informacijos.
„Esame važiavę ir iki karštųjų zonų, tad jei išeitų taip, kad mane pačiuptų rusai ir mano telefone jie rastų, kaip aš su kolegomis teikiu pagalbą Ukrainai, tai, matyt, būtų mano paskutinė kelionė“, – šyptelėjo jis.
D. Bunkus tikina, kad visos surinktos lėšos bus skirtos nupirkti kaip įmanoma daugiau krosnelių ir jas pristatyti ukrainiečiams.
Daugiau informacijos, kaip galima prisidėti prie akcijos, galite rasti čia:
D. Bunkus savo labdaringa veikla bendradarbiauja su jau minėtu verslininku K. Sankausku-Taranduku bei jo savanorių štabu. Sostinės centre įsikūrę geros valios žmonės visus karo mėnesius be perstojo padeda Ukrainos žmonėms. Jie negaili ne tik savo jėgų, bet ir asmeninių lėšų.
„Danielius mums reguliariai padeda. Tai suorganizuoja maisto, tai kitų reikalingų daiktų. Esame seni draugai. Su savanoriais ukrainiečiams padedame įvairiais būdais, pavyzdžiui, prisidedame prie nekilnojamo turto objektų atstatymo projektų, taip pat nuolat pristatome langų stiklus, kuriais žmonės gali bent dalinai susitvarkyti savo subombarduotus namus, be perstojo teikiame kitą reikalingą pagalbą“, – pasakojo jis.
Drauge su savanoriais verslininkas į Ukrainą važiuoja pilnutėliais automobiliais, kuriuose – kruopščiai surūšiuotas paaukotas maistas, drabužiai ar kiti reikalingi daiktai, skirti civiliams ir net kariams. K. Sankauskas-Tarandukas į šias keliones dažnai važiuoja pats ir per šį laiką tapo tuo patikėtiniu, į kurį kreipiasi ir patys ukrainiečiai, ir jiems padėti norintys lietuviai. Negana to, per visą savanorystės kelią verslininkas į Lietuvą yra atvežęs apie pusantro tūkstančio nuo karo nukentėjusių Ukrainos žmonių.
„Džiaugiamės per šį laiką pasiektais rezultatais. Per visą šį laiką esame padarę tikrai nemažai. Štabe yra keliokika nuolatinių savanorių, kurie yra tikri fanatikai – važiuos ten, kur reikia, net ir į karinę zoną. O bendrai padedančių, kurie prisideda jau ne pirmą ir ne antrą kartą yra apie 30-40. Šis savanorių kiekis yra kintantis, žmonės rotuojasi ir dovanoja savo laiką bei jėgas, pavyzdžiui, tenka ilgai vairuoti, nemiegoti ar miegoti sudėtingomis sąlygomis. Tokie žmonės motyvuoja stengtis ir nesustoti. Su šių žmonių pagalba kaskart sukuriame po mažą stebuklą“, – neslepia pašnekovas.
Laiko, energijos bei asmeninių lėšų negaili ir pats K. Sankauskas-Tarandukas, kuris yra nupirkęs virš 60 automobilių ir paaukojęs apie 250 tūkst. savo asmeninių santaupų.
„Pirmomis karo dienomis sulaukiau prašymų padėti, pavyzdžiui, ar galės pas mane apsistoti. Pasakysiu atvirai, tą akimirką buvo sunku suprasti, kas vyksta. Esu tas žmogus, kuris dažniausiai padės, sutiks, organizuos kažką papildomai. Netrukus pastebėjau, kad sutikau pas save apgyvendinti apie 20 žmonių. Tada imi suprasti, kad reikia kažką daryti su ta situacija, jog žmonėms būtų patogu. Ėmiau organizuoti autobusus, mano valioje jų buvo virš 30, kurie į Lietuvą ėmė vežti ir vaikus, ir suaugusiuosius. O juos atvežus, teko ieškoti, kur juos apgyvendinti, surasti darbo. Į Ukrainą važiuoji taip pat ne tuščiomis, todėl reikia organizuoti labdarą, ją išdalinti, atsiranda poreikis padėti armijai ir t.t. Taip lašas po lašo viskas ir užsisuko“, – prisimena jis.
Ilgalaikė parama Ukrainai verslininką pavertė tuo žmogumi, kuriuo pasitiki ir Lietuvos politikai. Juos Karolis palydi ir Ukrainoje, aprodydamas tikrąjį karo žiaurumų vaizdą ir paaiškindamas, kuo Lietuva gali būti naudinga, padedant nukentėjusiems žmonėms.
„Norisi valdininkams parodyti, kokios yra tikrosios bėdos. Savi resursai rezervuoti, todėl visada esame linkę bendradarbiauti. Bandome tą daryti ir su verslininkais, ir su politikais. Be to, šioje situacijoje esu neutralus žmogus, todėl žmonės ilgainiui pasitiki, nes mato padarytus darbus“, – pasakojo savanorių štabo vadovas.
Verslininkas šypteli, kai jo kaskart paklausia, kada jis liausis ar bent padarys pauzę. Tokių replikų aplinkoje jam tenka išgirsti vis dažniau, tačiau pats Karolis patikina, kad ryžto stengsis nepamesti tiek, kiek reikės – kol baisis karas.
„Faktas, kad emociškai šiame laikotarpyje banguoji ir tai yra normalu. Juk kasdien negali būti užsivedęs, bet pamačius, kad nuveikti darbai turi grįžtamąjį ryšį, matai tuos laimingus žmones ir supranti, jog visa tai darai ne veltui. Be to, kai tiek padarai, sunku sustoti. Esu tokioje padėtyje, iš kurios nelabai galiu išeiti. Daugelis žmonių į mane kreipiasi ir negaliu nepadėti. Aišku, kad tai sekina, kerta stipriai per finansus, bet suvoki, jog šį karą ukrainiečiai kariauja ir už mus, kad mums nereiktų kariauti, todėl negali nusisukti, ypač kai yra galimybių“, – tiki pašnekovas.
