Lemtingąją liepos 7-ąją vasarišku oru L. Sokolovska drauge su vaikais mėgavosi pas jos pačios tėvus, Latvijoje.
„Buvau pas savo tėvus Latvijoje. Kadangi buvo karšta, su vaikais ir šeima važiavome prie ežero. Ežeras – visai šalia mūsų. Penkios minutės su mašina nuo namų. Ten yra miško ežeriukas, kur visada, kai yra karšta, važiuojame išsimaudyti“, – ėmė pasakoti Lena.
Moteris iškart pridūrė, kad, daugybę kartų besilankant toje pačioje vietoje, nei jai, nei kitiems ten niekada neteko pastebėti pavojingų gyvačių.
„Esame matę ten žalčių, bet niekada nematėmė angių. Ten yra įrengti paplūdimiai, ten pakankamai daug vaikų, triukšmo, tad tikrai nesitikėjome, kad ten jų gali būti“, – „Delfi“ sakė L. Sokolovska.
O tada ji prisiminė momentus, kurie tą dieną buvo tarsi lemtingi. Moteris teigė tiesiog norėjusi drauge su savo vaikais nušokti nuo tiltelio į ežerą, tačiau to padaryti taip ir nesuspėjo.
„Mano vaikai nušoko nuo bokštelio, o aš norėjau įšokti paskui juos. Kadangi jau labai ruošiausi šuoliui – žiūrėjau į bokštelį, bet nepažiūrėjau po kojomis, o tiesiog ramiai ėjau takeliu link ežero. Ant to takelio nėra aukštos žolės – ten žemė, bet, aišku, kadangi aš nežiūrėjau po kojomis, tiesiog pajutau labai didelį skausmą ir tada, kai pažiūrėjau žemyn, jau pamačiau tik pilką, su raštais uodegą bėgančią nuo manęs“, – dalijosi Lena.
Nors į situaciją reikėjo reaguoti kaip įmanoma greičiau, anot verslininkės, kurį laiką buvo sunku suvokti, ką reikėtų daryti.
„Tada visiems garsiai pasakiau, kad man įkando gyvatė. Buvo neįtikėtina. Visi subėgo pažiūrėti ir pamatėme, kad iš mano dviejų kojos pirštų bėga kraujas, yra įkandimo žymės. Nežinojome, ką daryti. Tėtis sakė, kad reikia važiuoti namo“, – pasakojo L. Sokolovska.
Galų gale, būtent toks sprendimas ir buvo priimtas, o toliau pagalbos jau buvo kreiptasi į specialistus.
„Kai paskambinau 112, jie man pasakė, ką reikia daryti namų sąlygomis. Taigi, reikia tiesiog nejudinti kojos, kad nepradėtų judėti nuodai, pridėti kažką šalto ir laukti greitosios. Didžiausia rizika yra alergija, tad, kai jau atvažiavo greitoji, jie iškart man suleido priešalerginių vaistų, nuskausminamuosius. Mane tada pradėjo pykinti ir suktis galva, tad suleido dar ir nuo pykinimo, o tada labai greitai supakavo ir išvežė su greitąja“, – teigė L. Sokolovska.
Toliau sekė įvairūs tyrimai, bandymai pašalinti iš kūno nuodus, lašinės ir įvairių vaistų taikymas pacientei. Visa tai užtruko kurį laiką.
„Mane stebėjo parą. Koja jau pradėjo tinti. Pirmą vakarą ji ištino iki kauliuko, o kitą dieną, kai aš atsibudau, ji buvo ištinusi iki kelio. Daktarai sakė, kad mane stebės tol, kol sustos progresuoti tas tinimas. Iš tikrųjų, iki kur vis ištino – iki ten aš dabar matau tokią liniją, pamėlynavimą“, – prisiminė Lena.
Ir nors gydytojai siūlė jai pasilikti jų priežiūroje dar kurį laiką, moteris nusprendė, kad tam tikras procedūras ji tinkamai gali atlikti ir pati, tai yra namuose.
„Man siūlė savaitę būti ligoninėje, kad stebėtų tą ištinimą, bet tada pasakė, kad pas juos sugrįžčiau tada, kai vėl prasidės skausmai. Ne „jei prasidės“, o „kai“. Aš sakiau: taip, taip – aš galiu ir namuose pagulėti su koja į viršų. Išvažiavau, vėl savaitę gėriau priešalerginius vaistus ir nuskausminamuosius. Koja buvo ištinusi – dvigubai didesnė. Negalėjau vaikščioti“, – „Delfi“ teigė ji.
Praėjus savaitei po nemalonios nelaimės, Lena teigė galvojusi, kad situacija ima klostytis vis geriau ir geriau.
„Po savaitės pagalvojau, kad viskas čia jau eina geryn. Išvažiavome prie jūros, kur dabar ir esu. Tas tinimas praktiškai nustojo, bet koja vietomis pamėlynavo, pajuodavo. Atsiranda tokie skausmai, kurie su paprastais nuskausminamaisiais nenusiima. Atrodo, kai keiti kojos poziciją – turi surasti tokią vietą, kur kojai neskauda, o buvo dvi naktys, kai tokios vietos iš viso nebuvo ir ją skaudėjo pastoviai. Tada šiek tiek išsigandau, paskambinau šeimos gydytojui ir jis vėl liepė man važiuoti į ligoninę, priduoti kraują ir pasižiūrėti, ar nėra uždegimo“, – pasakojo L. Sokolovska.
Atlikti tyrimai itin blogų rezultatų neparodė, tad dabar Lenai belieka toliau gydytis ir laukti, kol kojos skausmas ims mažėti. Kol kas, kaip teigė moteris, ji vis dar negali normaliai vaikščioti, tad čia į pagalbą jai skuba jos vyras.
„Dabar skausmai jau nusiramino, bet vaikščioti vis dar nelabai galiu. Ir bijau. Atrodo, kai truputį pavaikščiojau – tada tie skausmai ir prasidėjo. Vyras dabar mane visur nešioja ant rankų. Gal ir nebloga strategija“, – juokėsi ji.
Tiesa, L. Sokolovską šiek tiek išgąsdino tai, kiek laiko, anot gydytojų, dar turėtų trukti pilnas gijimas.
„Dabar stebiu, laukiu, bet daktarai sakė, kad viskas gali trukti iki dviejų mėnesių. Aš labai tikiuosi, kad nebus tų dviejų mėnesių. Apvedžiojau su tušinuku mėlynę ir stebiu, kaip ji sumažės, bet, iš tikrųjų, praėjo pusantros savaitės, o ta mėlynė tik didėja – keičiasi tik spalvos. Yra, ką veikti“, – teigė moteris.
Lena pripažino, kad ši situacija, nors ir yra nemaloni, bet šio to ją, vis dėlto, išmokė, o tuo dabar ji gali pasidalinti ir su kitais.
„Žmonės, manau, turi žinoti ir, ypatingai, papasakoti vaikams, kaip tokiose situacijose elgtis. Prieš mane link tiltelio prabėgo du mūsų vaikai. Juk galėjo ir jie užminti ant tos gyvatės. Tai yra baisu. Negalėjimas vaikščioti, judėti normaliai, tie skausmai, ligoninės – tragedija. Gerai, kad man įkando, o ne mano vaikams, o aš išmoksiu žiūrėti po kojomis“, – teigė L. Sokolovska.
Be to, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad tam tikri dalykai, kuriuos apie gyvatės įkandimus galėjome girdėti vaikystėje, yra klaidingi.
„Vaikystėje mus mokė, kad reikia iščiulpti tuos nuodus kažkaip. Esmė, kad nieko nereikia daryti. Reikia kuo greičiau skambinti greitajai, gydytojams. Net jei ir ne angis, o žaltys įkando ar bet kokia kita gyvatė – vis tiek reikia skambinti į ligoninę. Svarbiausia, nejudinti kojos, šaldyti. Nieko ten nesugalvosi kito“, – patarė ji.
Tam tikras pamokas teko išmokti ir Lenos vaikams, kurie buvo visai šalia to paties pavojaus.
„Dabar esame miške, vaikai turbūt daugiau žiūri po kojomis. Tą dieną jie tikrai išsigando. Atvažiavo greitoji – vaikai išėjo į kitą kambarį, bet jiems jaudulys tikrai buvo didelis. Manau, vaikai greitai pamiršta, bet kojomis galbūt truputį daugiau žiūrės ar bent jau supras, kad tai yra reali galimybė ir, kad reikia pasisaugoti“, – teigė L. Sokolovska.