Valiutos sąjunga vis dar gaivaliojasi po pavasarį ištikusio staigaus aktyvumo sumažėjimo. Euro zonos sudėtinis „Purchase Manufacturing Index“, apimantis visus sektorius, gegužę siekė 31,9 – daugiau nei balandį, bet gerokai žemiau 50 punktų riboženklio, skiriančio susitraukimą nuo plėtros. Nedarbas Vokietijoje gegužę išaugo iki 6,3 proc. – aukščiausio lygio per ketverius metus. Italijoje užimtumas kovo–balandžio mėnesiais nukrito 274 000, o neaktyvumo lygis (nedirbanti populiacijos dalis) padidėjo nuo 36,1 iki 38,1 proc.
Šis susitraukimas padarė pastebimą poveikį infliacijai, kuri pavojingai smunka nulio link. Kainų lygis euro zonoje per gegužę pakilo vos 0,1 proc., jei lygintume su ankstesniais metais, o Ispanija ir Italija apskritai užregistravo mažėjimą. Infliacijos nuosmukį daugiausia lėmė staigus energijos kainų kritimas, kadangi pagrindinė infliacija, atėmus svyravimą, atrodo stabili – 0,9 proc. Tačiau net ir pastarasis rodiklis yra žymiai mažesnis už ECB išsikeltą tikslą vidutinės trukmės laikotarpiu išlaikyti infliaciją žemiau, bet arti 2 proc.
Normaliais laikais būtų protingiau palūkėti – ir tik tada skelbti daugiau paskatų. ECB jau pasitvirtino lanksčią 750 milijardų eurų pirkimo programą, skirtą kovoti su pandemijos padariniais, bei labai dosnią bankininkystės sistemai skirtų pigių paskolų schemą.
Vis dar neaišku, ko galima tikėtis toliau: karantinas visur palaipsniui švelninamas, ir naujų „Covid-19“ atvejų banga kol kas neužfiksuota. Mokslininkai netgi diskutuoja, ar tik nebus taip, kad SARS-CoV-2 virusas išskvėpė – o galbūt šiltesni orai padeda sumažinti užkrato riziką. Atsakyti į šiuos klausimus yra gyvybiškai svarbu, jei norime suprasti, kaip greitai ir kokiu mastu galime vėl atsidaryti; dėl šio netikrumo ekonomistams daug sunkiau ruošti prasmingas prognozes, o politikos formuotojams apsispręsti dėl tolesnių žingsnių.
Na bet, suprantama, laikai nėra normalūs. Euro zona yra naftos importuotoja, todėl žemos energijos kainos teigiamai atsiliepia jos ekonomikai. Tačiau jei dėl šios priežasties infliacija išliks žema pernelyg ilgai, tai turės poveikį deryboms dėl darbo užmokesčio, nes darbuotojai prašys tik kuklaus atlyginimų pakėlimo. Šis antraeilis poveikis gali pastūmėti ekonomiką defliacijos link – o kaip tik tokio rezultato ECB jau kurį laiką stengiasi išvengti.
Bankas taip pat turėtų atsižvelgti į finansinio stabilumo išsaugojimą. Dėl jo intervencijos pastarosiomis savaitėmis vyriausybių obligacijų pajamingumas tokiose šalyse kaip Graikija, Italija ir Ispanija sumažėjo, nors prognozuojama, kad vyriausybės susidurs su labai dideliu biudžeto deficitu. Kaip ECB prezidentė Christine Lagarde sužinojo kovo mėnesį, išgąsdinti rinkoms reikia visai nedaug. Padidinus su pandemija susijusią turto pirkimo schemą, tarkim, 500 milijardų eurų ir pratęsus jos veikimo laiką po 2020 m., investuotojams būtų pademonstruota, jog ECB ir toliau ramiai sau dirba.
Tačiau tokiai veiksmų eigai yra du galimi politiniai prieštaravimai. Pirma, Vokietijos Konstitucinis Teismas praėjusį mėnesį nusprendė, kad ECB nepateisino savo kiekybinio palengvinimo programos proporcijų. Nors teismas nepateikė savo nuomonės apie su pandemija susietą schemą, jos abi akivaizdžiai yra susijusios. Antra, ES vyriausybės diskutuoja dėl 750 milijardų eurų „atsigavimo fondo“, kad padėtų šalims, kurios labiausiai nukentėjo nuo pandemijos. Tolesni ECB veiksmai rizikuoja šioms deryboms pakišti koją ir sustabdyti tai, kas galėtų tapti istorine fiskalinės politikos inovacija.
Ir vis dėlto, jei dėl Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimo ECB suvaržytų savo veiksmus, jis žengtų į pavojingus vandenis, nes tai reikštų griežtą ir nepateisinamą jo piniginės politikos nepriklausomybės apribojimą. Maža to, ECB turėtų vadovautis savo įgaliojimais, o ne peštis su politikais dėl atsigavimo fondo. Nors infliacija ir toliau išlieka gerokai žemiau ECB išsikelto tikslo, nėra jokios svarios priežasties sėdėti sudėjus rankas.