Metinėms vartotojų kainoms čia pakilus 4 procentais ir išliekant tolesnei augimo tendencijai, lapkričio 1 dieną naujas derybų raundas galbūt parodys, ar po krizės susiklosčiusios aplinkybės sustiprino derybinę galią euro zonos centre. Iki šiol surinkti faktai nėra palankūs darbuotojams.
Nors smarkus darbdavių pasipriešinimas sudarė prielaidas streikų serijai, susiklosčiusi situacija gali padėti rasti reikalingus atsakymus Europos centrinio banko (ECB) politikos formuotojams, svarstantiems, ar pandemija pakurstė esminį infliacijos pokytį po kelerių vangaus kainų didėjimo metų. Jų apsisprendimas yra labai svarbus, pareigūnams ruošiantis atrasti naujų paskatų krizei pasibaigus.
Deryboms vadovauja „Ver.di“, antra didžiausia Vokietijos profsąjunga, siekianti, kad federalinių žemių darbuotojams atlyginimai būtų padidinti 5 proc.; šis susitarimas, tikėtina, būtų taikomas visame viešajame sektoriuje. Kiti susitarimai – įskaitant susitarimą dėl viešojo sektoriaus darbuotojų Heseno žemėje, dėl kurio derėtasi atskirai, rodo, kad atlyginimai greičiausiai padidės perpus, o gal ir dar mažiau, ir visa tai atspindi ekonomiką, kuri vis dar gydosi krizės žaizdas.
„Būtų gan keista, jei būtų susitarta dėl darbo užmokesčio padidinimo 5 procentais tokiomis sąlygomis, kai darbo rinkoje vis dar yra laisvų pajėgumų, – sakė „Goldman Sachs Group Inc.“ vyriausiasis Europos regiono ekonomistas Londone. – Tai paprastai nutinka, kai darbo rinka įtempta, bet taip šiuo metu nėra.“
Derybų kontekste didesnės energijos sąnaudos ir pasaulinės prekybos kliūtys pakurstė didelį euro zonos infliacijos šuolį – spalio mėnesį infliacijos lygis, manoma, pasiekė 3,7 procento. Vokietijoje, „Bundesbank“ prognozėmis, infliacijos rodiklis metų pabaigoje priartės prie 5 proc. lygio.
ECB labai svarbu suprasti, ar tokia infliacija atsilieps darbo užmokesčiui. Pareigūnų manymu, dabartinis kainų augimas bus laikinas, tačiau „vanagiškos“ politikos formuotojai įvardina spaudimą dėl darbo užmokesčio kaip priežastį, dėl kurios reikėtų apsvarstyti galimybę nutraukti skatinimo priemonių programą.
„Didelės neigiamos rizikos, trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, daugiausia susijusios su nuolatiniais tiekimo trikdžiais ir stipresne vidaus užmokesčio-kainų dinamika.“ – sakė Nyderlandų centrinio banko valdytojas Klaasas Knotas spalio 14 d.
Vokietijoje ši rizika dar nepasireiškė. Darbdaviai atmetė „Ver.di“ reikalavimus, įskaitant bent 150 eurų (173,44 JAV dolerio) daugiau per mėnesį padvigubinti sumą sveikatos sektoriui. Pirmininkas Frankas Wernekė yra nusiteikęs kovoti ryžtingai.
„Viešojo sektoriaus kolegos išlaiko šios šalies gyvybingumą, – kalbėjo jis spalį paskelbtame vaizdo pranešime. – Sulaukėme aplodismentų ir padrąsinimo, bet mes perspėjame: vien tik aplodismentai nepadeda, o dabar dar ir kainos kyla.“
Nepaisant tokių griežtų pareiškimų, pastarieji susitarimai rodo, kad profsąjungos susitarė dėl vidutiniško šiek tiek didesnio nei 2 proc. padidinimo. Tai mažiau nei pagal formulę, pagal kurią darbo užmokesčio didinimas nėra infliacinis, kol jis neviršija našumo augimo ir tikėtino kainų augimo, t. y. 3 procentų.
Pasak J. Stehno iš „Goldman Sachs“, tokius rezultatus iš dalies gali lemti darbo vietų rinkos vangumas, – nedarbas išlieka didesnis nei anksčiau, o dėl tiekimo trikdžių daugiau gamyklų darbuotojų išėjo priverstinių atostogų. Kartu rezultatai atspindi ir subtilų derybų pobūdį Vokietijoje.
„Derybų metu profsąjungos gali iškelti aukštos infliacijos klausimą, tačiau paprastai jos orientuojasi į vidutinio-ilgalaikio laikotarpio infliaciją, – sakė mokslinių tyrimų direktorius Sebastianas Dullienas iš Diuseldorfo Makroekonominės politikos instituto ekspertų grupės, glaudžiai susijusios su profesinėmis sąjungomis. – Jos supranta, kad susitarimai, kurie nulemtų spartesnę infliaciją, yra nenaudingi.“
Epizodai iš praeities
Šį požiūrį pagrindžia 1970 metų epizodas, kai dėl darbo užmokesčio spiralės ekonomika nugrimzdo į recesiją ir visiškas užimtumas Vokietijoje liko tik prisiminimu.
Daugelis įmonių taip pat vis dar grumiasi su pandemijos padariniais, mėgina atkurti kapitalo atsargas ar grąžinti paskolas.
Vis dėlto yra tikimybė, kad spaudimas dėl darbo užmokesčio gali dar labiau sustiprėti. Personalo ir vadybos konsultacijų bendrovė „Kienbaum“ tikisi, kad darbo užmokestis Vokietijoje kitąmet vidutiniškai padidės 3 procentais. Kai kuriuose sektoriuose, kurie susiduria su darbo jėgos trūkumu, atlyginimų didinimas gali būti žymesnis.
Vokietijoje minimalų darbo užmokestį ketinama padidinti 25 proc., o tai būtų finansų ministro Olafo Scholzo pergalė derybose dėl jo vadovaujamos vyriausybės suformavimo po to, kai jis atvedė savo socialdemokratus į pergalę rugsėjo mėnesį vykusiuose rinkimuose.
Kad ir su kokiomis sąlygomis sutiktų viešojo sektoriaus darbuotojai, tai gali turėti įtakos kitoms deryboms. IG BCE, kuri atstovauja apie 600 tūkst. kalnakasybos, chemijos ir energetikos pramonių darbuotojų, kitą mėnesį pateiks darbo užmokesčio reikalavimus, o pačios derybos prasidės kovą. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu, kai ekonomika juda link klimatui palankios skaitmeninės ateities, galimai keliančios grėsmę tradicinei gamybai, šių pramonės šakų įmonių susirūpinimas dėl darbo vietų išsaugojimo ypač didelis.
Pasak mokslinių tyrimų vadovo Hubertuso Bardto iš Kelne esančio Vokietijos ekonomikos instituto, su darbdavių grupėmis susijusios ekspertų grupės, investicinės išlaidos taip pat apribos galimybes nustatyti didesnį darbo užmokestį.
„Plieno gamyklos perorientavimas prie ekologiškos gamybos kainuoja milijardus nedidinant pajėgumų, – sakė jis. – Neturime versti įmonių svarstyti, ar joms derėtų investuoti čia ar kur kitur.“