2013–2017 metų laikotarpiu Berlyno gyventojų skaičius išaugo 5,6 proc., nors butų skaičius kilstelėjo tik 2,6 procento. Toks gyventojų skaičiaus bei butų kiekio santykis toliau kursto nuomos kainų augimą: nors pernai tiek miesto gyventojų skaičius, tiek jiems prieinamų butų kiekis ūgtelėjo 0,9 proc., vidutinė nuomos kaina padidėjo 5,4 proc., rodo IBB, miesto plėtros banko, duomenys. Senbuviai gyventojai tokią tendenciją vadina „nuomos beprotybe“ ir skundžiasi, jog iš jų gyvenamųjų kvartalų juos stumia gentrifikacija ir godūs būstų šeimininkai. Trys miestą-valstybę valdančios partijos – socialdemokratai, ultrakairioji „Kairės“ (Die Linke) partija ir „Žaliųjų“ – nusprendė iš esmės likviduoti šią problemą.
Joms nepakanka nustatyti mėnesinės nuomos lygį ties dabartiniu vidurkiu, 12,62 euro (13,90 JAV dolerio) už kvadratinį metrą. Įstatymo projekte būsto nuomos
„lubos“ nustatomos pagal statybų metus, su maksimalia 9,80 euro riba, nustatyta statiniams, pastatytiems arbai visiškai renovuotiems 2003–2013 m. laikotarpiu (butams, pastatytiems po 2014 metų įstatymo projektas netaikomas). 9,80 euro tarifas 2013 metais buvo vidutinis naujesnių miesto pastatų nuomos rodiklis. Jis atspindi nuomos kainą, kurios būsto savininkai gali prašyti iš naujų nuomininkų. Tie asmenys, kurie jau yra pasirašę sutartis ir kurių mokama nuoma sudaro 30 proc. ar daugiau jų bendrų pajamų, gali kreiptis į rajono valdžią su prašymu, kad ir jiems būtų taikomas minėtas limitas.
Kai kuriems berlyniečiams toks sprendimas gali būti siejamas su drastišku nuomos kainos sumažinimu. Pavyzdžiui, viena gyvenanti moteris, nuomojanti 50 kvadratinių metrų ploto butą šeštajame dešimtmetyje statytame pastate Šarlotenburgo rajone, miesto dalyje, kurioje gyvenu ir aš, moka maždaug 750 eurų per mėnesį už nuomą; pagal siūlomas taisykles, jeigu ji uždirba mažiau nei 2500 eurų grynųjų mėnesinių pajamų, jos nuoma būtų sumažinta iki 304 eurų, – drastiškas pokytis. Bet tuomet būsto šeimininkas gali taip pat pasiskųsti, esą iš jo reikalaujamas nuomos kainos sumažinimas kelia „nepagrįstų sunkumų“ ir leidžia biurokratams spręsti, kas teisinga kiekvienu atveju.
Jeigu įstatymo projektas taptų įstatymu, miesto rajono pareigūnai, padedami IBB, taip pat spręs, ar nuomos padidinimas yra pagrįstas po būsto modernizavimo, jie taip pat spręs, ar bet kokie patobulinimai ar padailinimai yra būtini ir ar jų kainos gali būti sumažintos.
Antraip tariant, bet kokio būsto Berlyne, egzistavusio iki 2013 metų, atveju (o tokių butų yra apie 1,9 mln., arba beveik 97 proc. bendro miesto butų skaičiaus), - biurokratai įgis teisę mažinti ar didinti nuomos kainą. Tiek butai, tiek būstų šeimininkai, tiek nuomininkai – visi jie labai skirtingi, ir yra daug erdvės savivalei. Iš tiesų, įstatymų leidėjai rodo pavyzdį, kaip siekiant nustatyti tinkamą nuomos kainos lygį dirbtinai pasirenkama data; 2013-ieji – kompromisas, toks pat sunkiai pagrindžiamas, kaip ir anksčiau siūlytas 2011 metų variantas.
Visa ši sistema tarsi atkartoja trūkumus, kuriais trykšte tryško sovietinio valdymo ekonomikos, žlugusios devintojo dešimtmečio pabaigoje- dešimtojo pradžioje. Kai valstybė perėmė teisę nustatyti kainas pagal pareigūnų suvokiamo „sąžiningumo prizmę“, rinka sureagavo, pasiūlydama stiprias ir įtakingas iniciatyvas, kurios, skirtos įveikti dirbtinai sukurtą trūkumą, būtų tinkamos oficialiai korupcijai bei neteisėtiems mechanizmams. Toks pražūtingas derinys prisidėjo „palaidojant“ Sovietų Sąjungą ir jos „palydovus“: kai jos galiausiai žlugo, iš jų oficialių ekonomikų teliko viso labo ỹrantis lukštas.
Senatorė, atsakinga už pasiūlymą, Katrina Lompscher iš „Die Linke“, partijos, kilusios iš Rytų Vokietijos valdančios politinės jėgos, gimė 1962 metais, praėjus metams po to, kai iškilo Berlyno siena. Jos atmintyje visa tai turėjo išlikti.
Įstatymo projetko ketinimas akivaizdus. Pasiekti, kad visos miesto būstų, registruotų iki 2014 metų, „atsargos“ taptų daugiau mažiau neprieinamos naujiems atvykėliams. Miestui nusprendus išlaikyti naujas sutartis ties 2013 metų kainų lygiu ir grasinant būsto šeimininkams iki 500 000 eurų baudomis už pažeidimus, atrodytų prasminga išsaugoti dabartinius nuomininkus, daugelis kurių vis tiek mokės daugiau už naujai nustatytas „lubas“.
Tik po 2014 metų registruotų būstų nuomos sieks daugiau mažiau rinkos lygmenį, apribotą vien 2015 m. federalinio įstatymo, jungiančio visas naujas sutartis bei nuomos padidinimus su kvartalo vidurkiu (nors šios taisyklės atsisakyta kaip neefektyvios, naujausi tyrimai rodo, kad ji veikia). Tad būtent šioje nišoje nauji atvykėliai, teoriškai, turėtų mėginti sėkmę, jeigu naujasis įstatymo projektas taptų įstatymu.
Praktiškai, situacija bus daug chaotiškesnė. Būstų savininkai, priversti taikstytis su mažesniu nuomos mokesčiu, drastiškai užkels kainas už paslaugas ir susimanys kitas papildomas rinkliavas. Neteisėto pernuomojimo rinka, kuri egzistuoja jau šiandien, ypač naujais imigrantais pasipildančiose diasporose, tik toliau plėsis. Berlyniečiai yra įpratę prisiimti tokias rizikas. Nors jiems gresia didžiulės baudos, jei miesto valdžios institucijoje nedeklaruos būsto, nuomojamo per „Airbnb“ ar panašią internetinę platformą, iki praėjusių metų pabaigos miestas išdavė tik 2 418 leidimų būsto savininkams, nors 20 000–30 000 pastatų buvo reguliariai naudojami kaip trumpalaikės nuomos objektai.
Bet nors daugelis būstų savininkų atras būdų užsidirbti pinigų (padedami miesto biurokratų, kurie bus visokeriopai gundomi aktyviai padėti arba žiūrėti pro pirštus), paskatų investuoti į savo nuosavybės priežiūrą trūks jiems visiems – tiek tiems, kurie mėgsta riziką, tiek įstatymus gerbiantiems piliečiams. Mes gyvename mūsų šeimai priklausančiame bute (tik 15 proc. Berlyno gyventojų renkasi tokį kelią), bet šiame daugiabučiame name nemažai žmonių išnuomoja savo butus. Jeigu įsigalios nuomos kainų įšaldymo projektas, šie butų savininkai, be jokios abejonės, visada balsuos prieš pasiūlymus rinkti lėšas, tarkim, laiptinių perdažymui ar rūsio sienų izoliacijai.
Galiausiai Senato pasiūlymas ypač gąsdina, atsižvelgus į tai, kad turimų butų nuomos kainos Berlyne galėjo liautis augti. Naujausias nekilnojamojo turto tyrimų įmonės „F+B“ tyrimas parodė, kad per tris mėnesius iki birželio ketvirtinis kainos nuosmukis siekė 1,5 procento. Tokie duomenys atspindi lėtesnį gyventojų skaičiaus augimą: per pirmąjį metų pusmetį miesto gyventojų skaičius ūgtelėjo tik 6270 žmonių, maždaug perpus mažiau nei prieš metus. Pernelyg anksti teigti, kad tokia tendencija yra ilgalaikė, bet panašu, kad rinka galiausiai mėgina sušvelninti problemą, kurios niekad nesukeldavo joks rinkos nepakankamumas.
Dėl nuomos kainos „lubų“ dar vyks viešos diskusijos, kurios baigsis spalio viduryje, o tada šį klausimą svarstys Berlyno įstatymų leidėjai. Jeigu įstatymo projektui bus pritarta, neabejotinai kils teisinių ginčų, dar prieš jam įsigaliojant kitais metais. Bet netgi pats ketinimas įvesti tokias taisykles 2019 metais kelia nerimą. Ar pakankamai laiko nutekėjo nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kad nebūtų kartojamos jos klaidos?