Europos centrinis bankas tapo paskutine didele monetarinė institucija, tarusia savo žodį. Pirmadienį vakare ECB prezidentė Christine Lagarde paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad centrinis bankas yra pasirengęs „imtis reikiamų ir tikslingų priemonių, kiek tai yra būtina ir proporcinga esamai rizikai“. Nors Ch. Lagarde galėjo parinkti ir stipresnius žodžius, svarbiausia, kad ji apskritai nusprendė pagaliau įsikišti. Nepaisant to, ką sako kritikai, ECB vis dar gali daug nuveikti, paremdama euro zonos ekonomiką krizės metu.
ECB vyriausiasis ekonomistas Philipas Lane'as iš pradžių svarstė, kad „Covid-19“ poveikis euro zonai greičiausiai bus „V formos“. Tokia prognozė skamba optimistiškai. Epidemija sudavė Europai skaudų smūgį: Italijoje užregistruota daugiau kaip 2000 atvejų, Prancūzijoje ir Vokietijoje skaičiai taip pat auga. EBPO prognozuoja, kad šiemet euro zona plėsis tik 0,8 proc., palyginus su 1,2 proc. 2019 m. – ir tai dar santykinai palankus scenarijus. Staigus šokas skaudžiausiai smogtų mažoms ir vidutinėms įmonėms, jei jos susidurtų su likvidumo apribojimais.
Audringa savaitė akcijų rinkoje jau paskatino JAV Federalinę rezervų sistemą, Japonijos banką ir Anglijos banką pareikšti, kad jie yra pasirengę prireikus įsikišti. Pirminis ECB atsakymas buvo gana miglotas. Ch. Lagarde praėjusią savaitę „Financial Times“ patikino, kad protrūkį stebi „labai atidžiai“, tačiau situacija dar nepasiekė tokio taško, kad turėtų įtakos infliacijai. Staigus tono pasikeitimas pirmadienio vakarą Ch. Lagarde nepadės sukurti ryžtingos gaisro gesintojos reputacijos, tačiau gerai, kad ji bent jau apsigalvojo.
Ekonominį šoką dėl koronaviruso protrūkio išties sunku įvertinti. Mes nežinome, kiek truks epidemija ir ar ji atneš daugiau žalos pasaulinei paklausai, ar pasiūlai; tai turėtų visiškai skirtingą poveikį infliacijai ir reikalautų skirtingo politinio atsako. Taip pat visai įmanoma, kad ECB nori sulaukti nacionalinių vyriausybių biudžetinės reakcijos, ir tik tada imtis veiksmų. Tokios šalys kaip Vokietija taip ir nepanaudojo savo didelių fiskalinių galimybių paremti euro zoną, šią milžinišką naštą užkraudamos centriniam bankui. Nenuostabu, kad Ch. Lagarde elgiasi strategiškai.
Vis dėlto ECB privalo būti atsargus, antraip susigrąžins savo senąją reputaciją iš krizės laikų, kai pasižymėjo kaip mažiausiai linkęs veikti centrinis bankas. Frankfurto politikos formuotojai kiekybinio palengvinimo schemą paskelbė tik 2015 m., praėjus keleriems metams po Japonijos banko, Anglijos banko ir Federalinės rezervų sistemos veiksmų. Vienas iš svarbiausių Ch. Lagarde pirmtako Mario Draghi laimėjimų buvo padaryti ECB paslankesnį.
Jei situacija pablogės, ECB turėtų paaiškinti, ką konkrečiai ketina daryti, kad pagelbėtų euro zonos ekonomikai. Trys įrankiai atrodo ypač veiksmingi. Pirma, ECB galėtų pradėti naują tikslingų bankų refinansavimo operacijų raundą, kuris mažoms ir vidutinėms įmonėms padėtų išlaikyti likvidumą. Tai užtikrintų, kad verslai nemirs vien dėl kredito apribojimų. Žodžio „tikslingas“ pavartojimas pirmadienio pranešime rodo, kad tai iš tikrųjų gali būti pirmoji gynybos linija.
Antra, Ch. Lagarde galėtų dar labiau sumažinti palūkanų normas. Tai padėtų devalvuoti eurą, kuris pastaruoju metu labai pakilo, dar labiau bausdamas regiono eksportuotojus. Ir trečia, ekstremaliu atveju ECB galėtų padidinti turto pirkimo programos tempą. Tai suteiktų papildomos erdvės vyriausybių fiskaliniam atsakui, ypač ekonomiškai silpnesnėse šalyse. Kol kas palūkanų normos išlieka labai žemos, tačiau Italijoje jau kyla nerimas, kad staigus sulėtėjimas gali padidinti ir taip didelę valstybės skolą.
Ko gero, parinkdamas atsargius žodžius ECB elgiasi teisingai. Gali būti, kad investuotojai dar kartą pademonstravo neracionalų elgesį. Galbūt euro zonos ekonomikos atsigaus santykinai greitai. Bent kartą fiskalinė vyriausybės reakcija pasirodytų buvusi laiku ir efektyvi.
Tačiau ECB turėtų būti pasirengęs imtis veiksmų. Euro zonai nereikia drovaus centrinio banko.