Autoriai tapo populiariais vyriausybės įsipareigojimų neįvykdymo, recesijų, bankų krizių, valiutų išpardavimo ir infliacijos šuolių istorijos ekspertais. Viskas atrodė kaip dalis nuspėjamo šablono.
Ir vis dėlto praėjus šiek tiek daugiau nei dešimtmečiui išgyvename tai, kas atrodo kaip precedento neturinti krizė. COVID-19 pandemija katapultavo pasaulį į giliausią recesiją nuo Didžiosios depresijos laikų ir išprovokavo beprecedentį fiskalinį ir monetarinį atsaką.
Tarptautinis valiutos fondas perspėja, kad perspektyvos dar pablogėjo nuo balandžio mėnesio, kai buvo prognozuojama, jog pasaulio ekonomika šiemet susitrauks 3 proc. Bandydamas išsiaiškinti, ko galime tikėtis toliau, „Bloomberg Markets“ žurnalistas kalbėjosi su buvusia TVF direktoriaus pavaduotoja C. Reinhart, dabar – Harvardo Kennedy mokyklos profesore, ir K. Rogoffu, buvusiu TVF vyriausiuoju ekonomistu, dabar – Harvardo profesoriumi. Panašu, kad šį kartą viskas tikrai kitaip.
BLOOMBERG MARKETS: Kaip laikotės karantino metu?
CARMEN REINHART: Mudu su vyru esame vieni iš laimingųjų, nes galime dirbti iš namų. Atvykome į Floridą, kur prieš dešimtmetį įsigijome namą. Mūsų sūnus gyvena netoliese. Taip pat ir Vincento brolis. Taigi norėjome būti arčiau šeimos. Mums tai labai aktyvus laikotarpis, nors visą laiką sėdime namuose.
KENNETH ROGOFF: Mes su žmona ir 21-erių metų dukra sėdime namie Kembridže, karantinuojamės, taip sakant. Man tai buvo labai intensyvus laikotarpis – iš dalies todėl, kad turėjau daug paskaitų. Be to, teko pereiti prie „Zoom“, todėl darbo dar padaugėjo, nes tenka kitaip ruoštis ir kitaip skaityti paskaitas. Apskritai paėmus – siurreali patirtis.
BM: Pradėsiu nuo akivaizdaus klausimo. Ar šį kartą viskas kitaip?
CR: Taip. Žinoma, yra daugybė nuorodų į 1918 m. gripo pandemiją, kuri, be abejo, buvo pati mirtingiausia, visame pasaulyje nusinešusi apie 50 milijonų gyvybių – kai kuriais apskaičiavimais, galbūt net 100 milijonų. Taigi pandemijos nėra naujiena. Tačiau politinis atsakas į pandemijas, kokį matome dabar, yra tikrai naujas. Jei pažvelgsime į 1918 m., kai mirčių skaičius JAV per ispaniškojo gripo pandemiją pasiekė piką, tai būtų 675 000. Realus BVP tais metais išaugo 9 proc. Tuo metu dominuojantis ekonomikos modelis buvo pasirengimas karui. Tos patirties tikrai negalime perkelti į šį kartą. Tai – pirmasis skirtumas.
Situacija nuo ankstesnių pandemijų tikrai skiriasi ir ekonomine, politine, sienų uždarymo prasme. Kitas dalykas, kurį norėčiau pabrėžti kaip reikšmingą skirtumą, yra tai, kaip staigiai tai įvyko. Jei pažvelgsime į JAV bedarbių pašalpų skyrimo prašymus per pastarąsias šešias savaites, tai [darbo vietų praradimas] atitiktų 60 savaičių laikotarpį.
Pažvelgę į kapitalo srautus besivystančiose rinkose, matome tą pačią istoriją. Kapitalo srautų pasikeitimas per keturias savaites, kurios baigėsi kovo mėnesį, atitinka nuosmukį per [2008–2009 m.] pasaulinę finansų krizę, kuri užtruko metus. Taigi viskas vyksta taip staigiai ir tokiu plačiu mastu, kokio dar nematėme.
KR: Be abejo, globalus krizės pobūdis yra dar neregėtas, ir tai paaiškina greitį. Iš tiesų išgyvename pirmąją pasaulinę recesijos krizę po Didžiosios depresijos. 2008 m. nukentėjo turtingosios šalys, o ne besivystančios rinkos. Jos [besivystančios rinkos] 2008 m. išgyveno „gerą“ krizę, tačiau šį kartą to nebus, neatsižvelgiant į tai, kaip smarkiai jos nukentės nuo viruso.
Politinis atsakas taip pat kitoks. Imkime kad ir Kiniją. Ar galite įsivaizduoti, kaip būtų buvę, jei pandemija būtų smogusi prieš 50 metų? Ar įsivaizduojate, kokią galią turi Kinijos valstybė, jei galėjo uždaryti visą Hubėjaus provinciją? Išmaitinti beveik 60 milijonų žmonių, duoti jiems maisto ir vandens, koncentruoti medicininę pagalbą?
Taigi kalbame apie politines galimybes, kokias, manau, turi daugelis valstybių. Mums teko rinktis, nes stengėmės apsisaugoti. Žinoma, skirtingose šalyse tai buvo padaryta skirtingu efektyvumo lygiu, o Azija reagavo daug greičiau ir pasiekė kur kas geresnių artimiausio laikotarpio rezultatų nei Europa ir JAV.
BM: Kaip vertinate ekonominės politikos atsaką?
KR: Čia panašu, lyg dalyvautum kare ir sakytum: „Nesiruošiu vertinti to, kaip jums sekasi mūšio lauke. Vertinu tai, kaip jums sekasi samdyti papildomus darbuotojus.“ Akivaizdu, kad nuo to, kaip jums sekasi mūšio lauke, priklauso viskas.
Ekonominės politikos atsakas buvo stiprus ir absoliučiai būtinas. Galima ginčytis, kuris reagavimo stilius geresnis: europietiškas, bandant išsaugoti kompanijas ir darbuotojus, ar JAV, kai situacija vertinama kaip stichinė nelaimė ir žmonės gauna paramą, tačiau didesnė jų dalis lieka bedarbiais. Iš tikrųjų abu stiliai nėra jau tokie skirtingi. Jei šis reikalas tęsis ir toliau, daugumai Europos kompanijų vis tiek teks atleisti darbuotojus. O kai kurios JAV firmos turės samdyti savo darbuotojus iš naujo. Tačiau neabejotinai agresyvus reagavimas į krizę atspindi 2008 m. išmoktas pamokas.
BM: Ar tai paaiškina akcijų rinkos pakilimą, kuris, regis, prieštarauja ekonominei būklei?
CR: Kiek ši politika grindžiama rinkos atsparumu, jei ne entuziazmu? Manau, didele dalimi. Panagrinėkime monetarinę politiką prieš pandemiją. JAV nedarbas buvo mažiausias nuo septintojo dešimtmečio. Pagal daugelį rodiklių JAV buvo pasiekusi visišką ar beveik visišką užimtumą. Labai tikėtina, kad ji judėjo kylančių palūkanų normų link. Žinoma, dabar viskas pasikeitė, palūkanų normos tapo nulinės ir tokios išliks dar labai ilgą ir neapibrėžtą laiką, gaunant likvidumo paramą iš Federalinių rezervų sistemos. Taigi tai svarbi permaina, turinti įtakos ateities sandoriams.
Paminėsiu dar vieną problemą, susijusią su politine reakcija. Federalinė rezervų sistema yra parengusi daugybę priemonių, kurios dabar teikia paramą ne tik korporacijoms, bet ir puolusiems angelams – rizikingesnėms korporacijoms, nors pandemijos pradžioje tikrai niekas to nesitikėjo. Tai reiškia, kad rinka iš tikrųjų yra gelbėjama.
Federalinės rezervų sistemos aprėptis plati, ir tai stimuliuoja rinką. Tikimasi, kad turėsime gražų V formos atsigavimą ir gyvenimas vėl sugrįš į priešpandemines vėžes. Mano nuomone, visa tai greičiausiai nepasitvirtins. Vargu, ar atsigavimas bus V formos, ir mažai tikėtina, kad grįšime į pasaulį, koks jis buvo prieš pandemiją. Nors visgi manau, kad tai ir yra priežastis, kodėl matome neatitikimą tarp ekonominių skaičių ir rinkos veiklos.
KR: Žinoma, tam turi įtakos ir Federalinės rezervų sistemos požiūris „žemesnės amžinai“. Taip pat manau, kad rinkos labai optimistiškai žiūri į virusą ir tai, kas nutiks ir kaip greitai galėsime grįžti į normalumą, arba kaip greitai patys pasirinksime grįžti į tai, kas mums atrodo normalu. Sakyčiau, skamba labai neapibrėžtai. Neįsivaizduoju, kaip artimiausiu metu galėtume sugrįžti į 2019 metų [ekonomikos] lygį.
Apie tikrąjį BVP nuosmukį ekonomikos istorikai diskutuos metų metus. Jis tikriausiai pasirodys kur kas didesnis už išmatuotąjį. Reikšminga ne tik tai, kad žmonės nedirba. Koks yra dirbančių žmonių efektyvumas? Monetarinis atsakas buvo vykdomas kartu su Iždo atsaku. Rinka propaguoja V formos atsigavimą. Tačiau daugelis firmų neatsigaus. Manau, bankroto advokatų laukia daug darbo daugelyje pramonės sričių.
BM: Tai kaip visgi atrodys ekonominis atsigavimas?
CR: Diskutuojama, ar tik jis nebus W formos, jei sulauksime antrosios bangos ir t.t. Tai labai reali galimybė, atsižvelgiant į ankstesnes pandemijas ir tai, kad vis dar nėra vakcinos. Aišku viena: po keleto mėnesių skaičiai atrodys įspūdingai puikūs vien dėl to, kad krapštysimės iš visiško nuosmukio. Tai nereiškia, kad pajamos vienam gyventojui atsigaus V forma ir bus tokios pat, kaip anksčiau.
Patirtas šokas visame pasaulyje sutrikdė tiekimo grandines ir prekybą. Pasaulio prekybos organizacija prognozuoja, kad prekyba gali sumažėti apytikriai 13–32 proc. Nemanau, kad įmanoma taip lengvai atkurti tiekimo grandines. Reikia atsižvelgti į daugybę geografinių pokyčių, nes, nors ekonomikos nuosmukis buvo sinchroniškas, pati liga tokia nebuvo.
Kita priežastis, kodėl manau, kad V formos atsigavimas yra abejotinas, yra ta, kad mes visi gyvename ekonomikose, kuriose nepaprastai svarbus paslaugų komponentas. Iš kur mums žinoti, kurie mažmenininkai atsigaus? Kurie restoranai? Kino teatrai? Kai ši krizė ėmė transformuotis iš medicininės į finansinę, tapo aišku, kad turėsime daugiau histerezės, daugiau ilgalaikių padarinių.
KR: Savo knygoje mudu su Carmen atsigavimą apibrėžėme kaip grįžimą prie tų pačių pajamų, kokios buvo pradžioje. Tai, beje, jokiu būdu nėra Volstrito taikomas apibrėžimas, pagal kurį atsigavusi ekonomika sugrįžta ten, kur buvo tendencija. Taigi mes remiamės kur kas kuklesne atsigavimo versija. Ir vis dėlto pokario finansinių krizių (iki 2008–2009 m.) vidurkis būdavo ketveri metai, o Didžiosios depresijos atveju – dešimtmetis. Dabartinė krizė daugeliu atžvilgių primena Didžiąją depresiją.
Reikia kalbėti ir apie neigiamą produktyvumo šoką. Didžiausias teigiamas produktyvumo šokas, kokį patyrėme per pastaruosius 40 metų, buvo globalizacija ir technologijos. Manau, atėmus globalizaciją, atimtume ir dalį technologijų. Tai turi įtakos ne tik prekybai, bet ir judėjimui bei žmonėms. O kur dar sociopolitinės pasekmės. Man tai primena situaciją iš „Ozo šalies burtininko“, kai Dorotę kartu su visu namu įsuka tornadas, jis sukasi, sukasi, ir niekas nežino, kur jis nusileis. Šiuo metu tai nutiko su mūsų socialine, politine ir ekonomine sistema. Yra daug nežinomybės, ir greičiausiai tai nepaskatins augimo.
Taip pat tikriausiai prireiks skolų moratoriumo, kuris yra gana plačiai paplitęs besivystančiose rinkose ir kylančiose ekonomikose. Pateiksiu analogiją: TVF arba 11 skirsnio bankrotas vienu metu gali padėti porai šalių arba porai firmų. Tačiau lygiai taip pat, kaip ligoninės negali hospitalizuoti visų COVID-19 pacientų, susirgusių tą pačią savaitę, mūsų bankrotų sistema ir tarptautinės finansinės institucijos negali vienu metu susidoroti su visais atvejais.
Taigi dėl šios bankrotų ir įsipareigojimų neįvykdymo bangos gali kilti fenomenali trintis. Atsigavimas geriausiu atveju bus U formos. Ir aš nežinau, kiek laiko mums prireiks, kad sugrįžtume į 2019 m. BVP lygį vienam gyventojui. Vertinant iš šios dienos pozicijos, sakyčiau, kad penkeri metai – visai neblogas rezultatas.
BM: Norėčiau atkreipti dėmesį į skolos problemą. Didžiojo dvidešimtuko grupė jau sutarė sustabdyti vyriausybės paskolų grąžinimą mažas pajamas gaunančioms šalims iki 2020 m. pabaigos. Kaip kitaip galime tvarkytis su tuo, ką mums skolingos besivystančios ir kylančios ekonomikos?
CR: Problema ta, kad besivystančios rinkos – tai ne tik skurdžiausios šalys. Daugeliui besivystančių rinkų taip pat teko patirti milžinišką naftos šoką. Nigerija, Ekvadoras, Kolumbija, Meksika – visos šios šalys patyrė sukrėtimą. Taigi smūgis besivystančioms rinkoms yra labai platus. Nigerija yra siaubingos būklės. Pietų Afrika siaubingos būklės. Turkija siaubingos būklės. Ekvadorui, kaip ir Argentinai, gresia skolų nevykdymas. Tai yra didžiulės kylančios rinkos. Visa tai kainuos nepaprastai brangiai.
Kalbant apie G-20 iniciatyvą, iš tikrųjų tikiuosi, kad tai bus G-20, o ne G-19. Kinija taip pat turi dalyvauti skolų atleidime. Tai didžiulė problema. Pati didžiausia oficiali kreditorė yra Kinija. Jei Kinija nenorės suteikti paskolų lengvatos, iniciatyva galės pasiūlyti mažai arba išvis nieko. Jei sutaupyti pinigai bus panaudoti skoloms Kinijai grąžinti, tai būtų tiesiog tragedija.
Mes dar nepaminėjome Italijos, ir tai mus atveda į euro zoną. Euro zonoje vyksta labai, labai destruktyvūs dalykai. Jei tai tęsis ir toliau, jėgos, bandančios išskirti euro zoną, tik stiprės ir stiprės.
BM: Kokia paskata TVF skubėti į pagalbą?
KR: Šiuo metu TVF visomis išgalėmis svarsto skolų moratoriumą, nes pripažįsta, kad daugelyje vietų turės būti vykdomas restruktūrizavimas. Bet nemanau, kad JAV dalyvaus, o daugelis privataus sektoriaus sutarčių yra reglamentuojamos JAV įstatymais. O jei JAV vyriausybė nedalyvaus, jei nedalyvaus Kinija, jėgos bus nepakankamos.
Tačiau eiti G-20 keliu yra žymiai paprasčiau. Jei G-20 sako, kad ateinančiais metais viso pasaulio labui skolų moratoriumo privalo plačiai laikytis visi kreditoriai, tai turės didelę galią net ir JAV teismuose. Bet jei G-20 to nesakys ir kiekviena šalis bus paliekama savarankiškai spręsti, manau, kad grįšime prie mano COVID-19 ligoninės analogijos, kai sistema tiesiog nepakelia apkrovos.
BM: O kaip su pagrindinių ekonomikų skolomis, atsižvelgiant į tai, kad jos buvo taip agresyviai tvarkomos?
KR: Nemokamų pietų nebūna, bet kito pasirinkimo nėra. Tai tarytum karas. Niekas nesiginčija, kad reikia daryti viską, ką galime, kad išlaikytume politinę ir socialinę sanglaudą, kad išsaugotume ekonomikas. Tačiau kas laukia kitame gale? Grįžtu prie savo „Ozo šalies burtininko“ analogijos. Finansų rinkos mano, kad nėra tikimybės, jog palūkanų normos kils.
Atrodo neįmanoma, kad infliacija augs. Jei jos pasirodys teisios ir jei neįvyks kas nors nenumatyto, viskas bus gerai. Bet tai gali reikšti išlaidas. Kalbame apie 25–30 proc. ekonomikų susitraukimą. Ir tie [nuosmukiai] yra tiesiog sukrečiantys, lyginant su skolų naštos išlaidomis, kad ir kokios jos būtų. Trumpiau tariant, mes neabejotinai palaikome viską, ko imasi vyriausybės. Bet pardavinėti tai kaip „nemokamus pietus“ yra stulbinamai naivu.
CR: Norėjau sugrįžti prie Italijos klausimo. Jei atsigręšime į 2008–2009 m., beveik visus buvo užklupusi bankų krizė. Tačiau po poros metų dėmesys buvo perkeltas nuo bankų prie skolų problemos. Tai buvo Europos periferijos skolų problema, nuo kurios nukentėjo Portugalija, Airija, Islandija, o ypač Graikija, dalyvaujančios didžiausiose TVF programose per visą istoriją. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Graikija, Airija ir Portugalija kartu sudėjus siekia šiek tiek daugiau nei trečdalį Italijos BVP.
Ir jei įvyktų sukrėtimas, verčiantis nerimauti dėl Italijos augimo, tada mes vėl turėtume perkelti dėmesį nuo COVID-19 krizės prie skolų krizės. Tačiau Italija, kaip ir minėjau, yra kitokio masto nei periferinės šalys, kurios per pastarąją krizę nukentėjo labiausiai. Tas pats gresia ir Ispanijai. Taigi, jei manęs paklaustumėte apie pažangios ekonomikos skolas, manau, kad būtent ten jos labiausiai ir pasireiškia.
KR: Tuo metu svarstėme, kad teisingas receptas būtų nurašyti ir Pietų Europos skolas. Manau, kad tai būtų pasiteisinę siekiant atkurti augimą euro zonoje ir atsipirktų su kaupu. Toje pačioje situacijoje galime atsidurti dar po poros metų, kai Ispanijoje ir Italijoje matysime griežtą taupymą, o ne tik didelių sunkumų laikotarpį. Pažangios šalys tą daro visą laiką – pritaiko kokį nors skolų restruktūrizavimą ar nurašymą, kad vėl turėtų fiskalinės erdvės ir galėtų skatinti augimą. Jei euro zona nesugebės išspręsti šios problemos, galbūt vertėtų apmąstyti euroobligacijas ir bandyti suteikti paramą netiesiogiai. Ir vėl matysime milžiniškas euro zoną draskančias jėgas.
BM: O kaipgi Kinija, kuri taip pat susiduria su kapitalo iššūkiais?
CR: Kinijos augimas visada buvo pirmiausia nukreiptas į išorę – tai lėmė eksporto skatinama plėtra. Galima pastebėti, kad didžiąją dalį jos dviženklio augimo lėmė neįtikėtinos fiksuotosios investicijos. Taigi manau, kad dabar Kinijos augimas bus gerokai mažesnis nei 6 proc. Nesakau, kad neatsities po daugiau kaip 20 proc. kracho šių metų pradžioje. Tik sakau, kad augimas stabilizuosis ties mažiau nei 6 proc. Ir iš dalies taip nutiks dėl skolos.
Kinijoje sunku pasakyti, kas yra vieša, o kas privatu, tačiau Kinijos korporcijos smarkiai sulindo į skolas, nes tikėjosi, kad amžinai augs dviženkliu tempu. Taip neįvyko. Daugelyje pramonės šakų yra stebimi pertekliniai pajėgumai.
Tokioje situacijoje Kinija atsidūrė tada, kai infliacija peržengė 5 proc. ribą dėl didžiulio kiaulienos kainų šuolio. Taigi manau, kad PBOC [Kinijos liaudies bankas] iš pradžių buvo šiek tiek suvaržytas ir negalėjo teikti didelių kredito stimulų dėl infliacijos nežinomybės. Manau, tai keičiasi dabar, kai žlugo naftos kainos. Žodžiu, manau, kad Kinijoje matysime daugiau stimuliavimo.
KR: Kinijoje prognozuojamas gana stabilus augimo sulėtėjimas. Šiaip ar taip, to ir tikėjomės. Kam jie gali eksportuoti? Visas likęs pasaulis išgyvena recesiją. Manau, jei jiems pavyks pasiekti vidutiniškai 1 proc. augimą per ateinančius dvejus, trejus metus, tai jau bus gerai. Ir tai nėra bloga prognozė Kinijai.
Prisiminkime, kad jų populiacijos dinamika smarkiai keičiasi. Taigi 3 proc. augimas, turint galvoje jų populiacijos dinamikos „europizavimą“, atrodytų visai neblogai. Tačiau kyla klausimas apie didžiulę Kinijos centralizaciją, kuri akivaizdžiai pasitarnauja kaip privalumas kovojant su nacionaline krize, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje galbūt nesuteikia lankstumo ir tokio dinamiškumo, kokį turime JAV ekonomikoje.
BM: Kaip keičiasi centrinė bankininkystė visame pasaulyje? Ar ji nesusilieja su fiskaline politika?
KR: Jie vykdo fiskalinę politiką dabar, esant ekstremaliai situacijai. Būtų neįsivaizduojama tas pačias subsidijas realiu laiku pasitvirtinti Senate ir Atstovų rūmuose. Taigi viso pasaulio centriniai bankai panaudoja fiskalinę savo balanso pusę. Daugelis žmonių neteisingai supranta situaciją, manydami, kad centrinius bankus valdo vyriausybės.
Kai centrinis bankas naudojasi savo balansu, jis veikia kaip agentas vyriausybės vardu – ar keisdamas terminus (tai ir būtų grynasis kiekybinis palengvinimas), ar pirkdamas ilgalaikę skolą, ar subsidijuodamas privatųjį sektorių, supirkinėdamas hipotekas, kišdamasis į korporacijų skolas, kišdamasis į savivaldybių veiklą.
Galiausiai tikiuosi, kad didelių pokyčių centriniuose bankuose nepamatysime, bet tikriausiai reikės išplėsti finansų ministerijų įgaliojimus, kad jos galėtų perimti, sureguliuoti ir legitimizuoti kai kurias iš šių pareigų. Galiausiai manau, kad kol kas negalime sau leisti labai neigiamų palūkanų normų, nes tam dar nėra pasirengta. Be to, reikia pasirūpinti pinigų kaupimu.
Gaila, nes manau, kad tai būtų buvusi vertinga priemonė, išėjusi į naudą kai kurioms savivaldybėms ir korporacijoms. Būtų mažiau klientų, besikreipiančių į bankroto teismus. Nulinė riba iš esmės kastruoja monetarinę politiką.
CR: Centriniai bankai, be abejo, veikė kaip finansavimo priemonė per abu pasaulinius karus. Manau, iš jūsų būtų pasijuokę, jei būtumėte iškėlę centrinio banko nepriklausomybės klausimą bet kurio pasaulinio karo kontekste. Ekstremaliais laikotarpiais fiskalinės ir skolų istorijos neįmanoma atskirti nuo monetarinės istorijos. Centriniai bankai pradėjo vykdyti fiskalinę politiką ne tik šį kartą, bet ir 2008–2009 m. krizės metu. Negalime žiūrėti į centrinius bankus kaip į kažką atskira, nežiūrėdami į balansą, ir ne tik vyriausybės, bet ir privataus sektoriaus, turinčio daug įsipareigojimų.
Kalbant apie neigiamas palūkanų normas, šiuo konkrečiu klausimu nesutinku su Keno nuomone. Kai rinkos, kaip šiandien, pasidaro labai fragmentuotos, kai jos pasidaro visiškai nelikvidžios, manau, pati tvarkyčiausi kitaip. Palūkanų normos neturėtų tapti dar labiau neigiamos – man artimesnis Federalinės rezervų sistemos požiūris, taikant įvairias priemones, suteikiančias kryptingą kreditą. Ilgalaikės neigiamos palūkanų normos privedė daugelį Europos bankų prie išskaidymo. O bankų išskaidymas dažnai reiškia, kad mums lieka mažiau reguliuojamos, mažiau pageidaujamos finansų institucijos.
BM: Kyla klausimas dėl infliacijos ateities trajektorijos. Ar kuriuo nors metu numatote infliacijos šuolį?
KR: Nežinia, kas mūsų laukia po pandemijos. Tikėtina, kad artimiausioje ateityje turėsime defliaciją. Bet manau, kad dėl deglobalizacijos būsime išgyvenę ekstremaliai neigiamą produktyvumo šoką. Kalbant apie augimą ir produktyvumą, jie patirs ilgalaikių neigiamų sukrėtimų, o paklausa gali sugrįžti. Ir tada turėsime daugybę jėgų, skatinančių labai žemą infliaciją, kuri galbūt ims judėti atgal – dėl deglobalizacijos arba dėl to, kad darbuotojai sustiprins savo teises. Rinkoje iš esmės nesimato jokios tikimybės, kad vėl sulauksime infliacijos. Ir manau, kad tai labai blogai.
BM: Kokius ekonominius randus paliks pasibaigusi pandemija?
CR: Kai kurie randai išliks tiekimo grandinėse. Nemanau, kad jos sugrįš į prieškrizinį normalumą. Dažnai matysime vengimą rizikuoti. Žiūrėsime labiau į vidų, stengsimės savarankiškai apsirūpinti medicininėmis atsargomis, savarankiškai apsirūpinti maistu. Jei pažvelgsime į kai kurių didžiųjų krizių palikimą, visais atvejais fiksuotosios investicijos nusmuko ir dažniausiai nebepakilo.
S. Kennedy yra „Bloomberg Economics“ vykdomasis redaktorius Londone.