Europos plieno industrija išgyvena krizę: patiria nuostolius, atleidžia darbuotojus

Europos plieno pramonė patiria dar vieną krizę: finansiniams nuostoliams ir darbo vietų mažinimui paaiškinti priežasčių netrūksta. Stagnuojanti paklausa, pertekliniai gamybos pajėgumai, pakilusios geležies rūdos kainos ir importo augimas, kurį lėmė prekybos konfliktai, tėra kelios iš jų.

Tačiau kai „Tata Steel Ltd.“ šią savaitę paskelbė apie 3000 darbo vietų mažinimą savo Europos padalinyje, kompanija taip pat atkreipė dėmesį į „ženkliai išaugusias“ anglies dioksido emisijų leidimų išlaidas.

Skundai dėl anglies dioksido kainų tapo įprastu, tačiau abejotinu industrijos priedainiu. „ArcelorMittal“ pateikė panašų pasiteisinimą, kai gegužės mėnesį paskelbė apie didelės apimties gamybos sumažinimą. „British Steel Ltd.“ žlugimas tą patį mėnesį taip pat buvo siejamas su būtinybe įsigyti brangiai kainuojančių anglies dioksido kreditų.

Tačiau realybė kiek kitokia. Plieno gamintojai yra atsakingi už maždaug 7 proc. viso pasaulio išmetamųjų teršalų kiekio, tačiau net ir šiandien sektorius yra iš esmės apsaugotas nuo būtinybės pirkti anglies dioksido taršos leidimus Europoje. Plieno gamintojai yra atsidūrę sunkioje padėtyje, tačiau jie neturėtų burbėti dėl politikos, kuri jiems praeityje buvo pelninga ir kurios tikslas – padėti išvalyti tai, ką patys priteršė.

Priminsime, kad Europos Sąjungos emisijų leidimų sistema buvo sukurta daugiau nei prieš dešimtmetį, siekiant sušvelninti klimato krizę ir priversti didžiausius teršėjus susimokėti. Komunalinių paslaugų bendrovės, industrinės gamyklos ir oro linijos privalo išsipirkti leidimus atsižvelgiant į tai, kokiu mastu teršia aplinką. Visi tie nusiskundimai dabar girdimi dėl to, kad leidimų kainos per pastaruosius dvejus metus išaugo daugiau nei trigubai, nes Europos Sąjunga patobulino jų išdavimo sistemą.

Teoriškai plieno gamintojams tai yra apsunkinimas, nes jie pagamina beveik dvi metrines tonas anglies dioksido kiekvienai tonai plieno. Maždaug 50 eurų už kiekvieną anglies dioksido toną yra reikšminga suma, nes skirtumas tarp plieno ir žaliavų, reikalingų jam pagaminti, kainų sumažėjo iki maždaug 250 eurų už metrinę toną. „Atsižvelgiant į tai, kad plieno gamintojai vargiai uždirba pelną, anglies dioksido kainos yra didžiulės“, – teigia Benjaminas Jonesas iš metalo ir kasybos konsultacijų įmonės „CRU“.

Vis dėlto besiskundžiantys plieno gamintojai ignoruoja reikšmingą finansinio saugumo tinklą. Dėl vadinamojo „anglies dioksido nutekėjimo“ (kai kompanijos persikelia į šalis, kur mažesni taršos kaštai) grėsmės mažiausiai teršiantys plieno gamintojai gauna nemokamus leidimus, kurie padengia 100 proc. jų išmetamų teršalų kainos.

„Atsižvelgiant į visus tuos nemokamus leidimus, plienas yra viena iš pramonės šakų, kurioms emisijų apmokestinimas atnešė mažiausiai žalos“, – pažymi Jahnas Olsenas, „BloombergNEF“ anglies dioksido analitikas.

Be to, dėl gamybos sumažėjimo po 2008–2009 m. recesijos plieno gamintojams liko didelis emisijų leidimų perteklius, kurį jie galėjo pasilikti arba laisvai parduoti. Nors šio netikėto pelno apimtis yra ginčytina, vienas tyrimas nustatė, kad jis gali siekti 8 milijardus eurų. Kai kurie plieno gamintojai dar ir šiandien gauna iš jo naudos.

Kaip rodo kompanijos finansinė ataskaita, „Tata Steel“ Europos padalinys per finansinius metus iki kovo mėnesio iš perteklinių leidimų pardavimo uždirbo 211 milijonų svarų pajamų. Iš plieno gamintojų pusės įžūloka skųstis augančiomis teršimo leidimų kainomis, kai jie ką tik iš jų ženkliai užsidirbo. Prisiminkime, kas nutiko „British Steel“, kurie pardavė turėtus leidimus ir tik vėliau sužinojo, kad jiems jų reikia.

„Europos plieno sektorius atsidūrė sunkioje padėtyje, tačiau dėl to kaltinti anglies dioksido apmokestinimą būtų nesąžininga“, – sako Samas Van den Plasas, „Carbon Market Watch“ politikos direktorius. Šiuo metu didžiausiems ir techniškai pažangiausiems plieno gamintojams kažin ar tenka tiek jau daug suploti už leidimus.

Tačiau tai palaipsniui pasikeis po 2021 m., kai prasidės vadinamasis ketvirtasis taršos leidimų pardavimo etapas. Vis dėlto ES tikisi per tą laikotarpį teršėjams išduoti 6,3 milijardo nemokamų leidimų, kurių vertė dabartinėmis kainomis viršytų 150 milijardų eurų. Kol kas „ThyssenKrupp“ teigia, kad anglies dioksido apmokestinimas daro „nežymų“ poveikį ir tikriausiai toks pat išliks ir kitais metais. Tačiau jis įspėja apie „nemažą riziką“ po 2021 m.

„Tata“ ateinančiais metais emisijų leidimams tikisi išleisti daugiau nei 211 milijonų svarų (tiek išleido pernai), tačiau detalesnės informacijos nepateikia.

„ArcelorMittal“ skelbia, kad nuo 2021 iki 2030 metų jai gali tekti sumokėti 5 milijardus eurų (pagal dabartinius įkainius). Kasmet tai sudarytų maždaug aštuntąją dalį analitikų apskaičiuoto 2021 m. veiklos pelno. Atrodo daug, tačiau ši suma apskaičiuota tam atvejui, jei kompanija nesumažins savo taršos rodiklių.

ES prekybos sistemoje dalyvaujančių kompanijų teršalų mažinimas iki šiol buvo gana įspūdingas, tačiau pastarojo meto progresas buvo pasiektas daugiausia energetikos sektoriuje. Taigi bloko užduotis iki 2050 m. neutralizuoti klimato kaitą – kuriai pritarė „ThyssenKrupp“ ir kitos bendrovės – yra sunkiai įgyvendinama. Atmetus elektrines, didžiausi individualūs anglies dioksido taršos šaltiniai Europoje yra būtent plieno gamyklos.

Atvirai kalbant, tokiuose sektoriuose kaip plienas ir cementas anglies dioksido emisijų mažinimo technologijų kaip ir nėra. Pavyzdžiui, anglies keitimas vandeniliu plieno gamyboje atrodo daug žadantis, tačiau kitos technologijos vis dar bandomos. Norint, kad jos taptų komerciškai perspektyvios, reikėtų padidinti anglies dioksido kainą ir pritraukti dideles investicijas – taip pat ir į naujus didžiulius atsinaujinančiosios energijos šaltinius.

Vis dėlto nemokami emisijų leidimai plieno gamintojų pakankamai nemotyvavo ieškoti tvaresnių gamybos būdų. Europos Komisijos pirmininkė Ursula Von der Leyen, pasiryžusi padvigubinti ES taršos mažinimo veiksmus, pasiūlė pasienio anglies dioksido mokesčio idėją: mokestis būtų taikomas importui į bloką – užtikrinant, kad vietiniai gamintojai nebus neteisingai baudžiami.

Tokio mokesčio pagrįstumas nėra įrodytas: išmatuoti jau pagamintos prekės anglies dioksido rodiklį yra keblu, be to, rinkliava turėtų atspindėti svyruojančią emisijų leidimų kainą. Net jei pasienio anglies dioksido mokestis atitiks Pasaulio prekybos organizacijos taisykles, tai gali sukelti prekybos įtampą su JAV.

Suprantama, plieno gamintojai mano, kad šis mokestis yra puiki idėja, nes šitaip būtų sumažinamas „nešvarus“ importas, todėl sumažėtų ir konkurencija. Stebina tai, kad jie vykdo lobizmą ir toliau išlaikyti nemokamus taršos leidimus, net jei ne ES plieno gamintojai bus priversti mokėti bloko nustatytą anglies dioksido kainą. Vietinė pramonė tvirtina, kad jos eksportas už ES ribų taptų nekonkurencingas, jei tektų mokėti pilną kainą už leidimus ir tuo pačiu investuoti į teršalus mažinančias inovacijas. Toks lobizmas skamba pavojingai, tarsi industrija norėtų apžioti daugiau negu pajėgia.