„Žinoma, galima kai ką ir pakoreguoti, pavyzdžiui, vietoj brangios kalakutienos ar didkepsnių galite apsvarstyti galimybę per šventinę vakarienę patiekti kokį pigesnį patiekalą“, – sakė Curtas Congtonas, finansinės įstaigos „Ag America Lending“, skolinančios pinigus ūkininkams, vyresnysis direktorius įstaigų kreditavimo klausimais. Bet išvengti tokios tendencijos nepavyks: jūsų šventinis stalas „tiesiog kainuos brangiau“.
Pateikiame penkių šalių – Brazilijos, Kinijos, Jungtinės Karalystės, Rumunijos ir Jungtinių Valstijų – apžvalgas, kurios rodo, kaip sparčiai kylančios maisto kainos gali prigesinti metų pabaigos šventes.
Namų ūkiai galbūt viliasi grįžti į įprastą gyvenimo ritmą, tačiau tiekimo grandinėms susidūrus su tokiais iššūkiais kaip plataus masto darbo jėgos trūkumas ir neslūgstanti įtampa dėl COVID-19 pandemijos, pamaitinti šeimas šį šventinį sezoną bus toli gražu ne taip paprasta.
Brazilija: vietoj brangios importuotos žuvies, Amazonės regiono žuvis arapaima
Fatima Santos savo planuojamą 2021 metų šeimos Kūčių vakarienę apibūdina vienu žodžiu: liesos. Nei menkės, nei kalakuto – tradicinio šventinio meniu akcento brazilų namuose – šiemet nebus, sako 41 metų bedarbė kirpėja, šukuodama Rio de Žaneiro prekybos centro lentynas ir ieškodama nuolaidų.
„Kiaušiniai mūsų namuose šiemet atstos didkepsnį. Netgi ryžiai ir pupos yra nepaprastai brangūs“, – sakė ji.
Vargu, ar tai sezoninis patiekalas, bet patiekalai iš pagrindinių produktų gali papuošti daugiau tokių šventinių stalų kaip jos, nes mėsos kainos tampa vis sunkiau įkandamos.
Nors šalis yra viena iš didžiausių pasaulyje žemės ūkio produkcijos gamintojų, didėjanti paklausa užsienyje ir silpna vietos valiuta daro eksportą pelningesnį, todėl Brazilijoje užaugintų maisto produktų brazilams lieka mažiau.
Be to, šių metų ekstremalios oro sąlygos – didžiausia sausra per šimtmetį, po kurios sekė beprecedentės šalnos – smarkiai pakenkė šalies pasėliams ir taip pakurstė infliaciją. Ekspertų grupės „Getulio Vargas Foundation“ paskaičiavimais, jautienos kainos per pastaruosius metus išaugo apie 15 proc., o vištienos kainos pakilo daugiau nei 24 procentais.
Maisto prekių tinklas „Zona Sul“ stengiasi užpildyti savo lentynas daugiau vietiniais produktais, kad šeimos galėtų išvengti skaudžiausio infliacijos smūgio. Tradicinės norvegiškos menkės dar buvo galima įsigyti likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, bet tinklas taip pat siūlo Amazonės regiono žuvį arapaimą už perpus mažesnę kainą. Dėl konteinerių trūkumo vėluojant importuojamo putojančio vyno pristatymams, prekybos tinklas taiko nuolaidas regioninėms alternatyvoms.
„Mažėjant perkamajai galiai, žmonės ieško antrinių prekių ženklų“, – sako tinklo vykdomasis direktorius Petrangelo‘as Leta.
Priscila Santana, profesionali virtuvės šefė, per šventes paprastai siūlo rabanadus – desertą, primenantį prancūziškus skrebučius. Tačiau šiemet jai teko padidinti kainas daugiau nei 10 proc., dėl išaugusių duonos gaminių, pieno ir kiaušinių sąnaudų, taip pat dėl benzino, kurio reikia net nuvykti į parduotuvę. Nors prekyba šiais metais buvo pradėta keliomis savaitėmis anksčiau ir nors nuspręsta priimti tiek kredito korteles, tiek įmonių išduodamus maisto talonus, jos vertinimu, paklausa vis tiek yra mažesnė.
„Mano prognozėmis, šiais metais parduosime produkcijos 20 proc. mažiau. Daliai mano klientų teko atsisakyti rabandų ir pasitenkinti užkandžiais.“
Kinija: atsargų kaupimas sparčiai kelia kainas
Daugiausia gyventojų turinčioje valstybėje visur yra daugybė maisto, tvirtina šalies Prekybos ministerija. Bet tai nesutrukdė kinų namų ūkiams suskubti pasirūpinti atsargomis, o kai kuriais atvejais kaupti, ypač po to, kai lapkričio pradžioje vyriausybė išplatino klaidinančią rekomendaciją, kuria gyventojai buvo skatinami apsirūpinti pagrindinėmis prekėmis prieš žiemą, tuo pakurstydama susirūpinimą dėl kelionių suvaržymų, viruso protrūkių, ekstremalių oro sąlygų ar dar dėl blogesnių dalykų.
„Paprastai vienai šeimai užtenka vieno maišo miltų, tačiau dabar žmonės perka du ar net tris maišus. Be abejonės, kainos kils“, – sakė vienas parduotuvės savininkas, beveik 30 metų prekiaujantis makaronais, koldūnams gaminti skirta tešla ir kiniškais blynais. Kalbėdamas už savo prekystalio vienoje Pekino turgavietėje, jis paprašė minėti tik jo šeimos pavardę, Zhou. „Kuo daugiau šeimos kaups miltų, tuo labiau kils kainos“, – sakė jis.
25 kilogramų (maždaug 55 svarų) miltų maišai, kuriuos jis perka iš savo tiekėjo, yra maždaug 30 proc. brangesni nei prieš mėnesį, ir dabar kainuoja daugiau nei 90 juanių (14 JAV dolerių). Bet Zhou padidino savo pardavimo kainą mažiau nei 20 proc., net jei artėjant Kinijos žiemos saulėgrįžos šventei Dong Zhi (tai reiškia „ateina žiema“), auga tradicinių skanėstų, tokių kaip koldūnai ir makaronai, paklausa.
„Mano išlaidos padidėjo, bet aš nelabai galiu leisti didinti kainų, nes kitaip prarasiu klientus“, – sakė jis.
Jungtinė Karalystė: visos kalakutų ūkių uždirbamos pajamos – darbo užmokesčiams
„Nėra nė vieno mūsų ūkyje naudojamo produkto, kuris nebūtų pabrangęs“, – sakė Becky Howe, trečiosios kartos ūkininkė, stebėdama, kaip darbininkai veda pulką kalakutų į atvirą tvartą paskutinę skerdimo dieną Johno Howe‘io kalakutų ūkyje, netoli Kento.
Čia turima galvoje ir tvartams statyti naudojamą plieną, susmulkintų šiaudų kraiką, kukurūzų pašarus, dujas, pakavimo dėžes ir net vašką automatinei pešiojimo linijai. Ūkis nenumatė tokio infliacinio spaudimo, kai plėtė šių metų paukščių pulką 25 proc. ir pirmą kartą ėmėsi auginti ir žąsis.
Didžiausias galvos skausmas – surasti pakankamai darbuotojų lapkričio ir gruodžio mėnesiais, kai ūkyje pats karštymetis. Dauguma ūkio darbuotojų yra užsieniečiai, atvykstantys į šalį su laikinais vizų leidimais; šiais metais ūkis padidino atlyginimus, kad išlaikytų darbuotojus. Kalakutų kaina buvo pakelta aštuoniais procentais, bet paties ūkio išlaidos padidėjo daugiau.
„Kainų padidinimas visko nekompensavo, ir mums teko suktis kaip tik išmanėme, – sakė B. Howe, – Mes nenorime per daug užkrauti sąnaudų padidėjimo pirkėjams ir atbaidyti juos nuo kalakutų pirkimo.“
Sunerimę dėl kylančių kainų, taip pat dėl Jungtinės Karalystės sunkvežimių vairuotojų trūkumo, kuris tik dar labiau padidins spaudimą, maisto prekių prekiautojai sako, kad kai kurios šeimos Londone kalėdinius kalakutus pradėjo pirkti jau spalį. Mažesnių paukščių paklausa ypač didelė, nes susirūpinimas dėl koronaviruso verčia nuogąstauti, ar daugiavaikės šeimos šiemet pagaliau galės susirinkti po 2020 metų karantino.
Rumunija: kiaulių skerdimo kaina
Rumunijos kaimo vietovėse ortodoksų šventojo Ignaco šventė, minima gruodžio 20 dieną, jau šimtmečius vyksta pagal tradicinį scenarijų: iš patikimo ūkininko nusipirkti kiaulę, perrėžti jai gerklę, nusvilinti odą ir, padedant draugams ir šeimos nariams auštant, išvalyti skerdeną. Kiekvieno gyvulio dalis, nuo kojų iki riebalų ir žarnų, panaudojama – iš jų gaminami dešimtys patiekalų, kuriais galima pamaitinti gausią šeimyną per Kalėdas, Naujuosius metus, kaip ir visą kitą tarpušvenčio laikotarpį.
Bent jau iki šiol buvo toks paprotys. Šiais metais nemaža dalis šeimų tiesiog nusipirks keletą dešrelių prekybos centruose pakeliui iš darbo ir tuo apsiribos, sakė Adis Rusu, 40-metis ūkininkas iš Pošta Kilnau gyvenvietės. A. Rusu šeima jau keturiasdešimt metų augina kiaules, bet dėl smarkiai pabrangusių pašarų ir elektros, mirtino kiaulių maro protrūkio rizikų ir klientų, vis dažniau pasirenkančių lengvesnį variantą, jo šeima prakalbo apie tai, ar apskritai verta užsiimti tokia veikla. Sunku pagrįsti, kodėl mokama net 1 500 Rumunijos lėjų (apie 340 JAV dolerių) už vietinę kiaulę, t. y. 50 proc. daugiau nei per pastaruosius ketverius ar penkerius metus. Maža to, COVID kelionių ribojimai, dėl kurių nemažai dirbančių rumunų lieka dirbti užsienyje, varžo vakarienių mastą – ir mažina paskatas gaminti tiek kiaulienos, kad jos užtektų valgyti bent jau septynias dienas iš eilės.
„Tampa akivaizdu, kad per Kalėdas negalėsime valgyti tris kartus daugiau nei per įprastą savaitę, – sakė Marioara Mihalcea, Jasuose įsikūrusios mėsos bendrovės „M&R“ direktorė. – Žinote, lentynose visada galima rasti šviežios mėsos“.
A.Rusu šiais metais galėjo pasiūlyti tik šešias kiaules, apie penktadalį to kiekio, kokį jis paprastai parduodavo, nes dauguma jo paršelių nugaišo vos gimę, tačiau jis nusprendė, kad galimybė įsigyti paršelių iš komercinių ūkių, kad uždirbtų vos 400 lėjų (apie 90 JAV dolerių) pelno už vienetą, šiemet buvo ekonomiškai nenaudinga. Potencialūs klientai „neperka iš ko kito; jie eina į prekybos centrą“, sakė A. Rusu, kuris gyvulių auginimo verslą perėmė iš savo tėvo. „Tie, kurie išmano, pamažu išeina, o jaunimas nenori mokytis.“
Jungtinės Valstijos: smūgis sausainių sezonui
Amerikiečiai, suvartojantys daugiau sviesto nei bet kada, šį šventinį sezoną įsitikins, kad jis jiems kainuoja daugiau nei pastangos išlaikyti liekną liemenį. Kadaise apjuodintas dėl sočiųjų riebalų, dabar sviestas tampa vėl populiarus, nes pirkėjai renkasi daug riebalų turinčią mitybą, todėl vienam gyventojui tenkantis suvartojimas 2020 metais pasiekė 6,3 svarų, ir tai, kaip rodo duomenys, yra didžiausias rodiklis nuo pat Fordo prezidentavimo laikų. Sviesto vartojimas paprastai padidėja ketvirtąjį ketvirtį, nes daug gaminama šventinių sausainių, bulvių košės ir kitų tradicinių skanėstų, kurie puošia stalą. Bet sviestas sparčiai brangsta.
Didmeninės AA klasės sviesto kainos padidėjo apie 40 proc., palyginti su praėjusių metų analogišku laikotarpiu, iki daugiau nei dviejų JAV dolerių už svarą. Jam pagaminti reikia daug pieno, bet dėl didelio masto darbo jėgos bei medžiagų trūkumo tenka susidurti su rimtais pakavimo bei transportavimo sunkumais. Maisto gamintoja „Grassland Dairy Products“ įsikūrusi Grinvude, Viskonsino valstijoje, neseniai padidino savo kainas prekybos centruose pirmą kartą per ketverius metus. Įmonės prezidentas Trevoras Wuethrichas aiškino, kad tokį savo sprendimą lėmė padidėjusios išlaidos kartonui, gabenimo sunkvežimiais problemos ir jo paties sprendimas rugsėjo mėnesį padidinti valandinį darbo užmokestį, norint išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus.
Kai kurie namų ūkiai gali pereiti prie augalinio aliejaus užtepų, pavyzdžiui, margarino, kad sumažintų išlaidas, nors šių produktų kainos taip pat auga. Pavyzdžiui, Dina Cimarusti, naujai Čikagoje įsteigtos kepyklėlės „Sugar Moon Bakery“ savininkė, gruodžio pradžioje už svarą sviesto mokėjo tik 40 centų daugiau nei įprastai. Jos nuomone, pakaitalas nėra išeitis: sviestas yra svarbus daugelio jos naminių kepinių, įskaitant paplotėlius, sausainius ir pyragus, ingredientas.
„Tai ne tik sviestas. Net mano gaminių vertė pakilo nuo tada, kai atidariau kepyklėlę, – kalbėjo 36-erių metų D. Cimarusti, pradėjusi savo verslą rugsėjį. – Jeigu aš nekelsiu savo kainų, akivaizdžiau prarasiu pinigų.
Kol kas ji išsilaiko. „Aš tiesiog nusprendžiau išlaukti, – kalbėjo D. Cimarusti, vilkinti žalią prijuostę ir džinsus, kol svėrė kilograminius sviesto blokus prieš nuleisdama juos į didelį plieninį maišytuvą melasiniams sausainiams gaminti. – Aš tiesiog stengiuosi, kad mano produkcijos kaina būtų prieinama.“