Estijoje gruodį infliacija pasiekė aukščiausią rodiklį per du dešimtmečius (12,2 proc.). Ne ką geriau sekasi ir Lietuvai – šios savaitės duomenys rodo, kad kainų augimas šalyje daugiau nei dvigubai viršijo euro zonos rekordinius 5 proc.
Pinigų politika artimiausiu metu šioms šalims tikrai nepagelbės: Europos centrinio banko vyriausiasis ekonomistas antradienį pakartojo, kad palūkanų normų augimas 2022 m. „labai mažai tikėtinas“, nes prognozės rodo, jog vidutiniu laikotarpiu infliacija sulėtės ir sieks žemiau ECB 2 proc. tikslo.
Tokia nuostata kontrastuoja su agresyvesniais veiksmais valstybėse, kurios nepriklauso euro zonai: centriniai bankai nuo Varšuvos iki Budapešto elgiasi agresyviai, bandydami kaip nors pažaboti tokį kainų prieaugį, kokio neregėjo nuo komunizmo žlugimo laikų.
Jei turėtume savo pinigų politiką, „greičiausiai darytume tai, ką daro Lenkija – didintume palūkanų normas“, sakė Latvijos sostinėje Rygoje įsikūrusio banko „Citadele“ ekonomistas Martinsas Abolinsas. Šalyje vartotojų kainos praėjusį mėnesį šoktelėjo 7,9 proc.
Nors skolinimosi kaštai Baltijos regione jau daugelį metų buvo „šiek tiek per maži“, nesukeldami rimto ekonominio disbalanso, susirūpinimą kelia auganti darbo užmokesčio dalis bendrajame vidaus produkte, sakė jis telefonu.
Tas pats susirūpinimas kyla ir Estijoje, kur vyriausybė svarsto galimybę atvėsinti infliaciją per biudžetą.
„Jei visoje euro zonoje turime vieningą palūkanų normų politiką, tuomet nacionalinės fiskalinės politikos vaidmuo – užglaistyti skirtumus“, – praėjusį mėnesį „Bloomberg“ sakė finansų ministrė Keit Pentus-Rosimannus.
Jos kolegė Lietuvoje Gintarė Skaistė laikosi tos pačios nuomonės. Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje ji teigė, kad skirtingų ekonominių situacijų klausimas buvo iškeltas ir euro grupės susitikimuose.
„Sunku rasti vieną politiką, kuri tiktų visiems, – sakė G. Skaistė. – Todėl turėtume labiau pasikliauti nacionalinėmis priemonėmis, kurių gali imtis šalys.“
Neatitikimą dar labiau didina tai, kad regione labai trūksta darbuotojų. Netrukus turėtų atkeliauti milijardai eurų grynųjų pinigų, skirtų ES atsigavimui po pandemijos.
Šiaip ar taip, nekyla abejonių, kad Baltijos šalys džiaugiasi įsivedusios eurą. Neskaitant ekonominių ir prekybinių privalumų, regione, kuriame gyvena 6 milijonai žmonių perėjimas padėjo įtvirtinti orientaciją į Vakarus ir išėjimą už Maskvos orbitos ribų.
Pasak Latvijos centrinio banko valdytojo Martinso Kazakso, kurio šalis į sąjungą įstojo prieš aštuonerius metus, priklausymas euro zonai – „didžiulis privalumas“.
„Imkime labai paprastą pavyzdį – 2008 m. ir 2020 m. krizes, – kalbėjo jis šią savaitę vykusiame internetiniame renginyje. – Jei anuomet neturėjome galimybės skolintis, o fiskalinis koregavimas buvo itin skausmingas, tai dabar situacija visiškai kitokia.“
Skirtingai nei, sakykime, Vokietijoje, visuomenė čia taip pat mažiau niurzga dėl dabartinio staigaus kainų kilimo, nes daugelis Baltijos šalių piliečių dar prisimena hiperinfliaciją, kurią paskatino Sovietų Sąjungos žlugimas.
Tam tikra prasme dabartiniai sunkumai tėra ekstremalesnė versija to, kas vyksta didesnėse euro zonos narėse, o krizės varomoji jėga – energetika.
Pusę praėjusio mėnesio Estijos kainų augimą lėmė pabrangusi energija: elektros ir gamtinių dujų kainos šalyje padidėjo daugiau nei 120 proc. (lyginant su praėjusių metų gruodžiu), o sunaudojimas didesnis, nes šiaurėje temperatūros žemesnės.
Vis dėlto estų vargai gali nuskambėti pavojaus varpais ECB, o Taline įsikūręs centrinis bankas apie antrinio poveikio pavojų kalba su didesniu susirūpinimu nei politikos formuotojai Frankfurte.
„Aukštos energijos kainos reiškia, kad infliacija artimiausiu metu nesumažės, – praėjusią savaitę aiškino Estijos centrinio banko ekonomistas Sulevas Pertas. – Ekonomikai būtų negerai, jei dėl laikino infliacijos šuolio kompanijoms padidėtų darbo jėgos sąnaudos, versdamos koreguoti kainas ir galiausiai sukeldamos darbo užmokesčio ir kainų spiralę.“