Ir vis dėlto Q.N. Thienas miega neramiai. Kas rytą jis griebia savo išmanųjį telefoną, rinkdamas informaciją iš tolimų šalių sostinių, kuri gali pasėti grėsmę jo paties ir jo 80 darbuotojų pragyvenimo šaltiniui. Taip yra dėl to, kad Vietnamo likimą ir vėl modeliuoja didžiųjų pasaulio galių konfliktas. Šalis, prieš penkis dešimtmečius, tapusi kruviniausio Šaltojo karo laikotarpio mūšio arena, tampa naujausio supergalių konfrontacijos – ekonominės konkurencijos tarp Jungtinių Valstijų bei Kinijos - jungiamąja grandimi.
Siekiant palaikyti eksporto skatinamą augimą, Vietnamui būtina laisva prieiga prie savo buvusios priešininkės, Amerikos, rinkos, kurios pirkėjai greit išgraibsto „Nike“ sportinius batelius, gamintus šalies pietuose, ir naudoja „Samsung“ išmaniuosius, surinktus milžiniškose gamyklose, esančiose kiek į šiaurę nuo Hanojaus. Ne mažiau svarbus yra ir importas – nuo verpalų, skirtų marškinių bei kelnių produkcijai, iki cheminių preparatų bei įrenginių, būtinų surinkimo linijoms – iš savo bendražygės, komunistinės valstybės ir tariamos bičiulės, Kinijos.
Pradiniame JAV-Kinijos prekybos karo etape Vietnamas formavosi kaip viena iš saujelės laiminčių pusių pasaulyje. Investicijos plaukte plaukė į šalį, ir vis didesnės produktų partijos buvo eksportuojamos iš judrių šalies uostų. Bet tokia sėkmė turėjo nenumatytų padarinių. Didėjant prekybos pertekliui su Jungtinėmis Valstijomis, Vietnamas susidūrė su tam tikrais tarifais, kuriuos D. Trumpo administracija įvedė Kinijai. Gudrus manevras siųsti kinų prekes, tokias kaip aliuminis ir fanera, nukreiptas per sieną į pietus ir melagingai pažymėtas „Pagaminta Vietname“, siekiant išvengti JAV tarifų, tik dar labiau kaitina Hanojaus santykius su Vašingtonu.
Tuo tarpu santykiai su kita didžiąja pasaulio galia, Kinija, yra įtempti, tiek nenuspėjami, tiek persmelkti priešiškumo. Vietnamas kariavo sienų karą su savo šiaurine kaimyne, praėjus keleriems metams po to, kai paskutiniai JAV jūrų pėstininkai buvo išskraidinti iš Saigono. Šiandien nenutrūkstamas žodžių mūšis su Kinija tęsiasi dėl didėjančios teritorinės įtampos Pietų Kinijos jūroje, ir ekonominės represijos, pastaruoju metu kamuojančios kitas šalis regione, kelia grėsmę ir Vietnamui. Pavyzdžiui, Pekinas įvedė ekonomines sankcijas Pietų Korėjai po to, kai šalis, kartu su Jungtinėmis Valstijomis, nusprendė 2016 metais dislokuoti JAV gynybos sistemą THAAD (Terminal High Altitude Area Defense), kaip apsaugą nuo raketų iš Šiaurės Korėjos. Panašus Kinijos žingsnis Vietnamo atžvilgiu gali sulėtinti ar net įšaldyti kinų eksportuojamų prekių srautus, itin svarbius tokiems gamintojams kaip „Hong Le Trading“.
„Jaučiuosi tarsi įspraustas tarp dviejų milžinų, – sako Q. N. Thienas, vienas iš bendrovės steigėjų. – Mes įstrigę tarp Kinijos ir Amerikos. Mes nepadarėme nieko, kad kam pakenktumėme, bet vis tiek galime būti pažeisti. Esame labai maži ir įtraukti į kovos lauką.“
Vietnamo sugebėjimas laviruoti tarp susipriešinusių jėgų išstūmė šalį iš pokarinio skurdo ir nuvedė pasaulinės ekonominės sėkmės keliu. Tokioms tarptautinėms korporacijoms kaip „Intel Corp.“, „LG Electronics“ ir kitoms atidarius čia gamyklas, Vietnamas tapo itin svarbiu gamybos centru, paskatinusiu spartų viduriniosios klasės formavimąsi. Vietnamo ekonomika nuo 2000 metų vidutiniškai per metus augo 6,6 proc. tempais, padidinusi vidutines metines pajamas nuo maždaug 400 iki beveik 2 600 JAV dolerių. Pernai šalies ūkis išaugo 7,02 proc., ir tai buvo antri sparčiausi augimo tempai nuo 2007 metų, kai tuo tarpu Kinijos ekonomika išaugo 6,1 procento - kone mažiausias prieaugis per tris dešimtmečius.
Vietnamas vis dar yra laikoma naujoke pasaulinėje ekonomikoje. Šalis neatvėrė savo rinkų užsienio investuotojams iki pat devintojo amžiaus pabaigos, kai įvedė „doi moi“ („vadinamosios „atsinaujinimo politikos“) reformas politbiuro nurodymu - valdančiosios Vietnamo komunistų partijos (VKP) vykdomojo komiteto, nuvairavusio komunistinę šalį į rinką orientuotos ekonomikos link. Hanojus prarastą laiką kompensuoja, mėgindamas agresyviai įsiteikti tarptautinėms bendrovėms ir pasirašydamas bet kokią prekybos sutartį, kokią tik jai pavyksta, įskaitant ir laisvosios prekybos susitarimą, pasirašytą birželį su Europos Sąjunga (ES).
Vietnamo lyderiai kelia ambicingus tikslus. Vienas iš jų – iki 2035 metų suformuoti pramoninę ekonomiką, sukuriančią 22 200 JAV dolerių vertės bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, arba dešimt kartų didesnį nei jis yra šiandien. Kad ir koks būtų ambicingas šis tikslas, jis gali būti įgyvendintas, jeigu Vietnamas atras sėkmingą pusiausvyrą tarp didžiųjų pasaulio valstybių. Šalies skolos 2018 metais buvo sukontroliuojamos iki 61 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). (ir tikimasi, kad iki 2019 metų pabaigos jos dar labiau sumažėjo), vyriausybė vykdo svarbias investicijas į infrastruktūrą, šalis didžiuojasi jauna darbo jėga, – daugiau nei pusė iš 96 milijonų piliečių yra jaunesni nei 35-erių.
Priešingai nei kitos didelės besivystančios Azijos šalys, tokios kaip Indonezija ar Indija, kurių ekonomikos augimas labiau priklauso nuo vidaus paklausos, Vietnamas yra ypač pažeidžiamas geopolitinėms rizikoms dėl savo priklausomumo nuo prekybos. Šalies eksportas, Pasaulio banko (PB) duomenimis, sudaro daugiau nei 100 proc. BVP, ir dėl to yra viena iš labiausiai pasaulyje priklausomų nuo prekybos šalimi. Bet situacija gali apsiversti aukštyn kojomis, jeigu šalis bus įtraukta į prekybos karą ar stos į priešišką akistatą su Kinija. Kai besivystanti ekonomika ima prarasti pozicijas, jai sudėtinga atsigauti, sako ekonomistas Scottas Rozellė iš Stanfordo universiteto, nagrinėjantis šalių plėtros problemas. „Bet koks staigus ir ilgalaikis augimo nuosmukis, - sako ekonomistas, - gali sutrikdyti jos kopimą į viršų.“
Ten, kur kitados buvo JAV kariuomenės bazė „Long Binh Post“, apie 20 kilometrų į šiaurės rytus nuo Ho Či Minio, yra įsikūręs „Bien Hoa II“ pramoninis parkas. Jis aprėpia apie 250 užsienio bendrovių, įskaitant ir JAV bei Kinijos versloves, kurios visos drauge yra įdarbinusios apie 80 000 darbuotojų. Daugelis iš jų – pavyzdžiui, amerikiečių „Cargill“, japonų „Fujitsu“ ir Pietų Korėjos „Taekwang Industrial“, gaminanti batus „Nike Inc.“ bendrovei, - yra įsikūrusios šalyse, kurios vienu ar kitu metu kariavo su Vietnamu.
„Vietnamas negali sau leisti griežti dantį, - sako 48-erių metų Do Doan Kimas, pramoninių parkų, kontroliuojamų Dongnajaus provincijos liaudies komiteto, administratorius. Draugiškas, mėgstantis bendrauti, nestokojantis optimizmo, jis užaugo netoli senosios kariuomenės bazės ir prisimena karčius, Vietname vadinamo, Pasipriešinimo karo prieš Ameriką padarinius. „Mes esame nedidelė ekonomika, todėl turime būti praktiški, - sako jis. – Šios bendrovės padeda kelti vietnamiečių gyvenimo lygį.“
Ši maža S raidės formos šalis nuo seno traukė užsienio didžiųjų valstybių, kovojančių dėl regioninės įtakos, dėmesį. Jos krantas, nutįsęs per 3 400 km, yra vienoje iš judriausių pasaulyje jūromis gabenamų krovinių zonų, ir dalijasi 1 281 km sausumos pasieniu su Kinija. Pastaroji yra didžiausia Vietnamo prekybos partnerė, jų dvišalės prekybos prekėmis srautai 2018 metais sudarė 129,6 mlrd. JAV dolerių, rodo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenys. Augant gamybos apimtims, auga ir importas iš Kinijos: nuo 2014 iki 2019 metų jis šoktelėjo 50 procentų. Jungtinės Valstijos yra didžiausia šalies bendra prekių eksporto rinka, pardavimai per devynis mėnesius iki praėjusių metų lapkričio sudarė 49 mlrd. JAV dolerių.
Nepaisant sudėtingų momentų abiejų šalių santykiuose, Kinija, kuri palaikė Vietnamą jos kare su Jungtinėmis Valstijomis prieš penkis dešimtmečius, bando įsiteikti Hanojui, siekdama išlaikyti ją Pekino įtakos orbitoje ir skatina prekybą bei investicijas į Vietnamą. Abiejų šalių komunistų partijos lyderiai reguliariai rengia derybas.
Jungtinės Valstijos, savo ruožtu, siunčia karo laivus į Pietryčių Azijos šalį dalyvauti bendruose veiksmuose su Vietnamo Liaudies kariniu jūrų laivynu – 2018 metais JAV lėktuvnešis „USS Carl Vinson“ atplaukė į Vietnamo centriniame regione esantį Da Nango uostamiestį. Pernai lapkritį JAV gynybos sekretorius Markas Esperis paskelbė, kad Jungtinės Valstijos aprūpins Vietnamą antruoju pakrančių apsaugos kateriu. Kiti amerikiečių kariniai pareigūnai bei diplomatai reguliariai keliauja į Hanojų. 2016 metais JAV prezidentas Barackas Obama paskelbė, kad Vašingtonas atšaukia ginklų pardavimo Vietnamui embargą. Vašingtonas ir toliau padeda šaliai šalinti nesprogusius sprogmenis ir dioksiną, naudotą kaip defoliantas per karą.
Tuo tarpu Hanojus siekia neutralumo. „Mes nenorime rinktis vieną iš kurių pusių, - sako Pham Quang Vinhas, buvęs Vietnamo ambasadorius JAV. Jis padėjo organizuoti Vietnamo prezidento ir komunistų partijos generalinio sekretoriaus Nguyeno Phu Trongo pirmąjį tokio pobūdžio susitikimą su B. Obama Vašingtone 2015 metais, taip pat premjero Nguyeno Xuan Phuco vizitą Baltuosiuose rūmuose 2017 metais, jau vadovaujant Donaldui Trumpui. „Mūsų geriausia gynyba yra palaikyti gerus santykius su abiem didžiosiomis pasaulio galiomis“, - sako Ph. Q. Trongas.
Kad išlaikytų pusiausvyrą ir stabilumą, Vietnamo pareigūnai, kai apsilanko Vašingtoną, beveik visada nuvyksta oficialaus vizito ir į Pekiną. Bet tuo pat metu Vietnamas nenori, kad į ją būtų žiūrima kaip į keliaklupsčiaujančią šalį prieš Kiniją. „Viettel Group“, didžiausia Vietnamo mobiliojo ryšio operatorė, kuri priklauso Gynybos ministerijai, nusprendė nediegti „Huawei Technologies Co.“ 5G tinklo technologijų, savo sprendimą, kaip ir JAV vyriausybė, pagrįsdama saugumo sumetimais. Sprendimas išprovokavo perspėjimą iš Kinijos komunistų partijos remiamo laikraščio, neva toks sprendimas „gali būti ženklu, jog Vietnamas renkasi puses“.
Hanojus šiuo požiūriu lanksčiai manevruoja, sako Raymondas Burghardtas, ėjęs JAV ambasadoriaus Vietname pareigas 2001-2004 metų laikotarpiu. „Vietnamas išmano, kaip išlaikyti savo nepriklausomumą, bet kartu nebūti bereikalingai provokatoriškam, - sako R. Burghadtas, kuris vis dar lankosi šioje šalyje. – Tai tiesiog užkoduota Vietnamo DNR.“
Kalnuotoje šiaurinėje Langšono provincijoje pilį primenantis viešbutis, stovintis pasienyje Kinijos pusėje, grėsmingai dunkso netoli Vietnamo pusėje esančio daug mažesnio „Tan Thanh“. Pernai spalio pabaigoje, likus trims mėnesiams iki Vietnamo vyriausybei įvedant kelionių apribojimus, kaip apsauginę priemonę nuo koronaviruso plitimo, Hoang Van Hoanas stebėjo iš savo parduotuvės, kaip į didžiulius vilkikus kraunamos dėžės su medienos produkcija. Anot 52-jų metų vyro, gėrimų, užkandžių ir cigarečių pardavimai jo parduotuvėje per praėjusius metus smuko perpus, - dėl tokio nuosmukio jis kaltina prekybos karo poveikį Kinijos ekonomikai ir jo klientams. Pasak jo, vilkikų „procesija“ pro jo parduotuvę sulėtėjo nuo maždaug 400 iki 100 per dieną. Kai H. V. Hoanui buvo dvylika, jį užklupo 1979 m. Kinijos ir Vietnamo pasienio karinis konfliktas, kai Kinijos karinės pajėgos įsiveržė į šalį, atsakydamos į Vietnamo įvykdytą Kambodžos okupaciją. Jis su savo šeima spruko slėptis į olą, ir tūnojo ten, kol kinų kariai, nelyginant „ančių pulkas“, krito sieną, prisimena vyras.
Teritorinė įtampa ir vėl bręsta. 2019 metų viduryje Vietnamas ne kartą apkaltino kinų naftos hidrografinį laivą ir jos pakrančių apsaugos atstovus teritoriniais pažeidimais prie šalies krantų. 2014 metų viduryje Kinija Vietnamo vandenyse pastatė naftos gręžimo platformą ir tuo sukėlė didelius prieš Kiniją nukreiptus protestus Vietname. ‚Jie vadina mus draugais, bet jie stengiasi nugriebti kiekvieną mūsų žemės lopinėlį, kiekvieną akmenėlį mūsų jūroje, - sako H. V. Hoanas, kuris kažkada patruliavo rajonus palei sieną su AK-47 automatu kaip nereguliarios kariuomenės karys ir vis dar puikuojasi karių pamėgta šukuosena „ežiuku“. „Mes gynėme kinus. Laikėme juos savo draugais, - sako jis, staiga pereidamas prie vietnamiečių kalbos, kai kinų klientas, prisitraukęs žalią plastikinę kėdę, prisėda šalia ir užsisako „Red Bull“ gėrimo. – Atėję amerikiečiai ėmė kariauti ir prieš mus. Dabar mums skaudu, kad dvi didžiosios ekonomikos kariauja viena su kita. Toji kova primena buivolo ir jaučio grumtynes, o mes – mažulyčiai, nelyginant uodas, kurį taip lengva sutraiškyti.“
Bintuanio provincijoje, per 212 kilometrus į šiaurės rytus nuo Ho Či Minio, bendrovė „Thai Son S.P. Co. Ltd.“ nusprendė statyti gamyklą, kai 2016 metais B. Obama pasirašė dvylikos šalių Ramiojo vandenyno regiono prekybos sutartį, kuri dar labiau atvertų JAV rinką Vietnamo įmonėms. Praminta „Obamos gamykla“, ji turėjo gaminti dideles partijas drabužių tokioms bendrovėms kaip „Calvin Klein Inc.“. „Tą dieną, kai B. Obama pasirašė dokumentą dėl Ramiojo vandenyno partnerystės, mes visi šokinėjome iš džiaugsmo“, - sako direktoriaus pavaduotoja Sim Thai Ha Phuong. Tikėdamasi, kad verslas jau greit suklestės, bendrovė įsigijo papildomą žemės plotą, kad galėtų toliau plėstis.
O tada kinai konkurentai plūstelėjo per sieną ir taip pat ėmė steigti gamyklas. Investicijų apimtys iš Kinijos ir Honkongo sparčiai augo – vien per 2014-2019 metų laikotarpį jos šoktelėjo nuo 3,4 iki 11,9 mlrd. JAV dolerių, investuotojams viliantis išpešti naudos iš numatomos sutarties. „Ten algos pakilo 10 proc., ir darbuotojai, tarsi žiogai, peršoko į kitas bendroves‘, - sako Sim Thai Ha Phuong.
Donaldas Trumpas vienu iš savo pirmųjų inicijuotų dokumentų paskelbė, kad Jungtinės Valstijos neprisijungs prie Ramiojo vandenyno pakto. Dabar dėl prekybos karo į Vietnamą plūstelėjo dar daugiau kinų įmonių, siekiančių išvengti tarifų, ir šaliai iškilo grėsmės dėl naujų tarifų jos eksportui į JAV. Su jam būdingu patosu D. Trumpas pernai birželį, paklaustas, ar ketina įvesti tarifus Vietnamui, šią šalį apibūdino kaip „kone didžiausią visų išnaudotoją“.
„Žinoma, Vietnamas kenčia, - sako S. T. H. Phuong, kuri į savo išmanųjį telefoną įdiegė CNN ir „Fox News“ programėles, kad nuolat galėtų sekti karščiausias pasaulio naujienas. Jaukiai įsikūrusi savo bendrovės būstinėje, esančioje netoli pastato, buvusios JAV generolo Williamo Westmorelando operacijų bazės per Vietnamo karą, moteris nerimauja dėl įtampos prekybos sferoje, kuri lėtina pasaulio ekonomikos augimą ir riboja užsakymų iš jos JAV klientų srautus. „Mano komanda vis dar jaučiasi laiminga ir patenkinta, - sako ji apie savo darbutojus, daugiausia moterų, kurie kuria drabužių modelius „Obamos gamyklos“ surinkimo linijai. „Jie nejaučia nerimo, nes nemato, kas vyksta už Vietnamo ribų. Jie nemato audros už sienų.“
Atrodytų, Vietnamą užgriuvo du vienodo stiprumo taifūnai – iš Kinijos ir Jungtinių Valstijų. Panašiai kaip ir S. T. H. Phuong bendrovė, „Hing Le Trading“ taip pat stoja į neišvengiamą akistatą su šiom dviem priešininkėmis. Bendrovės naujajame audinių padalinyje verpalai yra importuojami iš Kinijos ir, perėję per kinų gamybos verpimo stakles, virsta kreminės spalvomis audinio atraižomis. Tada audeklo ritiniai transportuojami į „Hong Le“ dažymo skyrių, „Hao Hanh Trading Co.“, į kitą Ho Či Minio dalį. Ten kinų cheminiais dažais apdoroti audiniai keliauja į po visą Vietnamą išsibarsčiusias gamyklas, kur virsta marškiniais ir suknelėmis, galiausiai atsiduriančiais ant drabužių pakabų Jungtinėse Valstijose.
„Jaučiamas didelis spaudimas, didelis stresas, - sako Nguyen Thi Tuyet Hoa, „Hong Le“ audinių verpimo padalinio direktorė, jos darbuotojams ant pečių nešiojant verpalų dėžes iš sunkvežimių. – Man nerimą kelia ne tik kasdienė gamyklos veikla – audinio kokybė, - bet ir vykstantis prekybos karas. Jungtinės Valstijos mums reikalingos kaip mūsų didžiausia eksporto rinka. Joms abiem tereikia krustelėti pirštu, ir Vietnamui gali būti padaryta didžiulė žala“.