Taip, „prisišvartavimo dienos“ (angl. Anchor days) (kai visa komanda privalo būti darbo vietoje) yra naudingos ir, žinoma, atlyginimai, siekiantys kone milijoną dolerių, daro penkių dienų per savaitę biure modelį daug patrauklesnį (vadinkime tai prezenteizmo priemoka). Šie argumentai dėl darbo biure grindžiami prielaida, kad nesvarbu, kur dirbtumėte, jums privalu būti patalpose ilgesnį laiką, tarkime, aštuonias valandas.
Tyliai priimamas įdomus dalinis sprendimas, kuris vis dar atrodo kaip prezenteizmas, nors iš tikrųjų siejamas su buvimu ne biure – bet tik su viršininko pritarimu. Konferencijos – šis išmėgintas būdas parduoti, užmegzti kontaktus, mokytis atsitraukus nuo darbo stalo – sugrįžta.
Po pandemijos atgimsta prekybos mugių ir konferencijų rinka. „Deloitte“ duomenimis, svariausi veiksniai, lemiantys prognozuojamą įmonių kelionių plėtrą, yra gyvų renginių augimas ir apribojimų sušvelninimas. Tuo tarpu B2B verslo kontaktų susitikimų parodų bendrovė „Informa“, ką tik išleidusi 940 mln. JAV dolerių renginių verslui „Tarsus“ įsigyti, nurodo „tiesioginių ir užsakomųjų B2B renginių augimą ir plėtros impulsą“.
Be jokios abejonės, konferencijos prasmingos pačios savaime. Jos yra daugiau nei taktinis manevras norint išvengti nuobodulio biure arba pratęsimas to, ką britų žurnalistas Richardas Littlejohnas, vienas iš hibridinio darbo kritikų, vadina „chaltūrinimu iš namų“ (angl. shirking from home). Daugeliu atvejų jos suteikia vienintelę galimybę sudaryti sandorį, tiesiogiai parduoti ir užmegzti kontaktus bei ryšius. Kai šiais metais dalyvavau Pasaulio ekonomikos forume (PEF) Davose, konferencijų salė dažnai būdavo pustuštė, tačiau barai ir vakarėliai – pilnutėliai. Iš dalies dėl to, kad visi, įskaitant delegatus, gali stebėti konferenciją internetu, taip pat iš dalies ir dėl to, kad vakarėliuose dažnai keičiamasi įdomia informacija. Konferencijų tikslas – stiprinti pasitikėjimą ir keistis informacija. Kaip yra įsimintinai pasakęs Josephas Nyea: „Išmanioji galia nėra nei kieta, nei minkšta. Ji yra ir viena, ir kita.“
Konferencijos yra puikus būdas išsivaduoti iš to, kas yra akivaizdus nepertraukiamo gyvenimo biure trūkumas: monotonijos ir politikos. Kino pramonė jau daugelį metų linksmina mus vaizduodama biurus, iš kurių tiesiog maga ištrūkti. Aš asmeniškai išskirčiau Billy Wilderio 1960 m. „Oskaru“ apdovanotą kino juostą „Butas“ („The Apartment“) ir 1992 metais ekranizuotą Davido Mameto Pulitzerio premija apdovanotą pjesę „Glengarry Glen Ross“ apie žiaurų nekilnojamojo turto pardavimų verslą.
Žinoma, ne visose konferencijose sudaromas tiesioginis sandoris kaip, tarkime, knygų teisių parodose (pavyzdžiui, Londono knygų mugėje). Rinkoje, kurios vertė iki 2028 m. turėtų viršyti 2,5 mlrd. JAV dolerių, jas keičia technologijos ir programėlių naudojimas, rodo tyrimų grupės „The Insight Partners“ duomenys. Labiausiai keičiasi smulkesnioji konferencijų rinkos dalis, tai yra ne parodos-mugės, o tie renginiai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama komandos formavimui ar dalijimuisi žiniomis, pavyzdžiui, įmonių vadovybės arba nepriklausomų investuotojų susitikimai.
Vis dažniau kyla noras iškeisti didžiulį konferencijų centrą į gamtą. Tinkamas pavyzdys čia galėtų būti „Voyagers“, „į poveikį orientuotų žmonių bendruomenė“, kuri idėjoms generuoti ir verslui kurti pasitelkia žygius ir prieglobstį gamtoje.
Tendencija susitikti lauke verslo ir poilsio reikalais išryškėjo per pandemiją – ir niekur nedingo šiai pasibaigus. Ji neatsiejama nuo dviejų kitų tendencijų. Pirmoji – tai bendra pabėgimo nuo visko, kol dirbi galimybė. Visame pasaulyje siūloma daugiau kaip penkiasdešimt „skaitmeninių klajoklių“ vizų, atsiranda naujų bendradarbystės startuolių, įsikuriančių gamtoje. Nuotolinio darbo vietų paieškos platforma „Ashore“ pradėjo veikti su moto „Pabėk iš biuro. Patyrinėk Jungtinę Karalystę“.
Savo knygoje „Enchanted: Reawakening Wonder in an Exhausted Age“ (liet. – „Sužavėti: atgyjantis stebuklas išsekimo amžiuje“) Katherine May aprašo buvimą gamtoje kaip būdą išsklaidyti miglą, apėmusią daugelį streso sąlygomis dirbančių technologijų darbuotojų, ir pakeisti ją „kažkuo, kas išlaisvina visoje šioje kunkuliuojančioje atmosferoje“.
Antroji tendencija yra ne tiek fonas, kiek kuprinė, tapusi įmonės statuso simboliu. Neseniai korporacijos „Kickstarter“ vykdyta kuprinės su prekės ženklu W.F.A („Work from Anywhere“, liet. – „Darbas iš bet kur“) kampanija per penkiolika minučių sulaukė 100 proc. finansavimo, o per penkias dienas, anot ją gaminančios bendrovės, suma pranoko lūkesčius 1000 proc. Jos reklaminiame vaizdo įraše sakoma: „Darbas visada buvo dalykas, kurį reikia atlikti, o ne vieta, į kurią reikia eiti.“
Kita vertus, darbui paprastai vis tiek reikia kambario. O konferencijos – tai būdas suderinti mūsų norą išsaugoti laiką lauke, kurį daugelis pradėjo vertinti per pandemiją, su praktiniais poreikiais atlikti darbą ir praleisti laiką kartu. Kaip man sakė „Informa“ generalinis direktorius Stephenas Carteris, „kadangi pasaulio tiekimo grandines reikia papildyti, neįmanoma per nuotolį vystyti pramonės verslą ar rūpintis patekimu į rinką.“ Tai gana techninė formuluotė. Vis tik, turbūt suprantame, ką jis turi galvoje: reikia bendrauti akis į akį, išeiti iš namų, tačiau dabar turime daug daugiau galimybių rinktis, kaip tą padaryti.