Tokią nesmagią išvadą daro politikos formuotojai ir investuotojai, visame pasaulyje kainoms sparčiai kylant į viršų. Europos gamtinės dujos per dvi savaites pabrango 25 proc., o nafta pirmą kartą nuo 2014 m. perkopė 80 dolerių. Trąšos penktadienį pasiekė rekordą, o tai reiškia, kad maisto kainos – jau siekiančios dešimties metų piką – greičiausiai pakils dar aukščiau.

Centriniai bankai staiga atrodo susirūpinę infliacija – nors neaišku, kaip sugriežtinta pinigų politika galėtų sutaisyti nutrūkusias tiekimo grandines ar sušvelninti energijos stygių, – o pinigų valdytojai pirkdami obligacijas nori didesnio pajamingumo. Lėtėjant ekonomikos atsigavimui, jau netgi pradedama kalbėti apie „stagfliaciją“.

Kainų augimo varikliai – pradedant siuntų vėlavimu ir baigiant pokarantininiais paklausos šuoliais – atrodo kaip laikina „Covid-19“ pasekmė, todėl iki šiol visuotinai buvo sutariama, kad bet koks infliacijos augimas ilgai netruks.

Tačiau šis požiūris keičiasi. Praėjusią savaitę Huwas Pillas, naujasis Anglijos banko vyriausiasis ekonomistas, pareiškė, kad „laikino infliacijos šuolio apimtis ir trukmė yra didesni nei tikėtasi“.