Rusija ir Ukraina kartu paėmus teikia didžiulę pasaulio žemės ūkio išteklių dalį: abi šalys eksportuoja tiek daug kviečių, kukurūzų, saulėgrąžų aliejaus ir kitų maisto produktų, kad visas šis maistas sudaro daugiau nei dešimtadalį visų pasaulyje suvartojamų kalorijų. Dabar jų abiejų siuntos praktiškai išdžiuvo.
Žaliavų kainos sparčiai kyla – kviečiai per dvi savaites pabrango maždaug 50 proc., o kukurūzai ką tik šoktelėjo iki dešimtmečio aukštumų. Augančios išlaidos gali neigiamai atsiliepti besivystančių rinkų, kur maistas sudaro didesnę vartotojų kainų krepšelio dalį, valiutoms. Analitikai prognozuoja, kad eksporto srautai dar kelis mėnesius strigs, net jei karas pasibaigtų rytoj.
Krizė neapsiriboja vien grūdų eksporto poveikiu (kad ir koks jis būtų kritinis). Rusija yra ir pagrindinė trąšų tiekėja. Praktiškai visi pagrindiniai pasaulio pasėliai yra priklausomi nuo tokių trąšų kaip kalis ir azotas, tad be pastovaus jų srauto ūkininkams bus sunkiau užauginti tiek kavą, tiek ryžius ar sojų pupeles.
Paprastai kalbant, planetoje nėra daug vietų, kur panašaus masto konfliktas galėtų smogti tokį niokojantį smūgį bandymui užtikrinti, kad maisto atsargos išliktų gausios ir įperkamos. Ne veltui Rusija ir Ukraina vadinamos pasaulio duonos kraitėmis.
„Šis maisto šokas tiesiog neįtikėtinas, – sako nepriklausomas rinkos analitikas ir buvęs Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos vyresnysis ekonomistas Abdolreza Abbassianas. – Per 30 metų, kiek dirbu šiame sektoriuje, nemačiau tokios situacijos.“
Tas šokas jau juntamas visame pasaulyje.
Brazilijoje, dar vienoje žemės ūkio jėgainėje, ūkininkai negali įsigyti reikalingų trąšų, nes mažmenininkai nenori nuleisti kainų. Kinijoje, vienoje didžiausių pasaulyje maisto importuotojų, pirkėjai šluote šluoja amerikietiškus kukurūzus ir sojų pupeles, baimindamiesi, kad sumažėjęs siuntų kiekis iš Rusijos ir Ukrainos gali sukelti pasaulinį mūšį dėl grūdų. Egipte žmonės nerimauja, kad subsidijuojamų duonos kepalų kainos pirmą kartą per keturis dešimtmečius gali išaugti, o internete platinami vaizdo įrašai, kuriuose turkai kaunasi dėl pigesnio aliejaus skardinių. Pačioje Ukrainoje kai kuriuose didžiuosiuose miestuose maisto atsargos jau senka.
„Žala padaryta, – sako A. Abbassianas. – Praeis ištisi mėnesiai, kol sugrįšime į tai, kas vadinama normaliu gyvenimu.“
Laikas negalėjo būti netinkamesnis. Kai 2020 m. smogė pandemija, pasaulį sukrėtė naujienų vaizdai: aplink maisto bankus išsiraičiusios eilės ir tuščios parduotuvių lentynos. Tuo metu badas grėsė beveik dešimtadaliui pasaulio gyventojų. Tačiau maisto atsargos vis dar buvo gausios.
Dabar viskas kitaip. Grūdai yra pagrindiniai maisto produktai, kuriais minta pasaulis, o kviečiai, kukurūzai ir ryžiai sudaro daugiau nei 40 proc. visų suvartojamų kalorijų. Šiuo metu grūdų atsargos mažėja penktą kartą iš eilės. Pabrangusių siuntimo išlaidų, energijos infliacijos, ekstremalių oro sąlygų ir darbo jėgos stygiaus derinys reiškia, kad auginti ir gaminti maistą darosi vis sunkiau.
Pasekmės tokios, kad pasaulinės maisto kainos jau siekia rekordines aukštumas, o lyginamasis JT indeksas per pastaruosius dvejus metus išaugo daugiau nei 40 procentų. Kainų augimas dar labiau gniuždo vartotojus. Maisto nesaugumas per pastaruosius porą metų padvigubėjo, o Pasaulio maisto programa vertina, jog 45 milijonai žmonių šiandien stovi ant bado slenksčio.
Dabartinė krizė tik dar labiau pablogins situaciją. Badas greičiausiai pasieks dar neregėtą mastą, nes dėl karo milijonai žmonių taps pabėgėliais, o maisto kainos dar labiau kils.
„Kulkos ir bombos Ukrainoje gali pastūmėti pasaulinę bado krizę iki tokio lygio, kokio dar nematėme“, – pabrėžė JT agentūros vykdomasis direktorius Davidas Beasley.
Kviečiai: kodėl tai svarbu
Pasaulis tapo labai priklausomas nuo Ukrainos ir Rusijos kviečių, naudojamų viskam – nuo duonos iki kuskuso ir makaronų. Šios dvi šalys sudaro ketvirtadalį pasaulinės prekybos. Be to, jos yra pigios tiekėjos, todėl rusišką ir ukrainietišką eksportą pamėgo Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos importuotojai, įskaitant Egiptą – didžiausią kviečių pirkėją pasaulyje.
Etaloniniai kviečių ateities sandoriai Čikagoje antradienį pasiekė rekordinį lygį.
„Visame pasaulyje matysime spartų bado augimą“, – „Bloomberg TV“ laidai „Surveillance“ sakė Eurazijos grupės prezidentas Ianas Bremmeris.
Kviečių kainų svyravimus būtina stebėti, nes duonos brangimas nuo senų laikų skatina neramumus. Dar Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais maisto stygius išvarė žmones į gatves reikalauti geresnių sąlygų. Tiekimas iš Rusijos ir anksčiau buvo dalis didesnio paveikslo. 2010 m. šalis išgyveno rekordinę karščio bangą, kuri nuniokojo pasėlius – reaguodama vyriausybė uždraudė eksportą. Kviečių kainos tarptautinėse rinkose per kelis mėnesius padvigubėjo, todėl milijonams žmonių duona tapo brangesnė. Duonos pabrangimas tapo vienu iš veiksnių, paskatinusių Arabų pavasarį.
Nors rusiškiems kviečiams nebuvo pritaikytos tiesioginės sankcijos, prekyba iš šalies buvo smarkiai sutrikdyta. Dalis Rusijos grūdų gabenama sausuma, o laivų tranzitas šiuo metu beveik sustojęs dėl karinių veiksmų Juodojoje jūroje.
Tuo tarpu Ukrainoje, kur ūkininkavimas yra nacionalinės tapatybės pagrindas – net ukrainiečių vėliavoje vaizduojamas mėlynas dangus virš geltonų laukų, – augintojai nenori rizikuoti eiti dirbti žemės, o kai kurie likus kelioms savaitėms iki pavasarinės sėjos įstojo į kariuomenę. Analitikai įspėja, kad šiemet daug akrų gali likti neapsėti.
„2022-aisiais pasauliniame grūdų importe galime sulaukti rimtos spragos“, – pažymėjo Ilinojaus universiteto žemės ūkio ekonomistas Scottas Irwinas.
Tarptautinis maisto tinklas
Maistas po visą pasaulį keliauja sudėtingu importo ir eksporto tinklu.
Daugelis šalių savo žemės ūkio produkciją orientavo ne į maisto saugumą, bet į pagrindinių produktų eksportą. Todėl tokios valstybės kaip Gana ir Kamerūnas gali būti svarbios pasaulinės kakavos rinkos žaidėjos, tačiau likti labai priklausomos nuo kviečių importo.
Tuo tarpu grūdus eksportuojančios šalys gali stebėti, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, ir nuspręsti, kad kviečių ar miežių visam pasauliui neužteks, todėl, užuot siuntusios atsargas kitoms šalims, verčiau pasilaikys jas sau. Augantis protekcionizmas gali paskatinti pavojingą domino efektą, kuris pakenktų neturtingiausiems pasaulio gyventojams ir labiausiai nuo importo priklausomoms šalims.
Jau galima pastebėti ankstyvų protekcionizmo ženklų. Vengrija uždraudė grūdų eksportą, o Serbijos prezidentas pirmadienį pareiškė, kad šalis netrukus apribos kviečių siuntas. Argentina ir Turkija praėjusią savaitę ėmėsi veiksmų, kad padidintų vietinių produktų kontrolę. O Moldova, nors ir nedidelė eksportuotoja, nuo šio mėnesio laikinai sustabdo kviečių, kukurūzų ir cukraus siuntas.
Kamerūne, kuris importuoja visus šaliai reikalingus kviečius, grūdų siuntų kainos šoktelėjo 70 procentų. Negana to, dėl augančių naftos kainų kyla gabenimo tarifai, tad kviečių transportavimo išlaidos taip pat išaugo apie 70 proc., pranešė Kamerūno nacionalinės gamybos skatinimo koalicijos prezidentas Jeanas Marie Kakdeu.
„Šaliai gresia badas, jei nebus daroma nieko“, kad būtų išspręstas kainų augimas, sakė J. M. Kakdeu.
Kiti žaidėjai tai, kas vyksta Rusijoje ir Ukrainoje, gali interpretuoti kaip nišą ir nutarti užpildyti atsiradusią spragą. Pavyzdžiui, Indija pastaraisiais metais padidino kviečių siuntas. Vijay Iyengaras, Singapūre įsikūrusios „Agrocorp International Pte.“ pirmininkas ir generalinis direktorius, prognozuoja, kad konfliktui užsitęsus Pietų Azijos šalies eksportas šį sezoną viršytų rekordinius 7 milijonus tonų.
Vis dėlto daugelis šalių, kurios šiaip jau galėtų padėti užpildyti pasiūlos deficitą, pačios susiduria su maisto gamybos problemomis. Brazilijoje, kuri yra pagrindinė kukurūzų ir sojų pupelių tiekėja, sausra negailestingai išdegino pasėlius. Praėjusiais metais sausra taip pat nuskurdino laukus Kanadoje ir kai kuriose JAV dalyse. Šiaurės Amerikos ūkininkai dabartines kainas gali laikyti priežastimi šį pavasarį sodinti gausiau, tačiau turės praeiti ne vienas mėnuo, kol tų hektarų derlius bus nuimtas.
„Šiuo metu jaučiamas visuotinis spaudimas“, – pažymi Singapūro „Advanced Research Commodities“ brokeris Andy Soo.
Badas žvelgia į akis
Nate’as Mookas vakarų Ukrainoje dalija maistą šeimoms, kurios net 30–40 valandų laukia eilėje, kad galėtų kirsti Lenkijos sieną. Lvove, kur jis dirba, darosi sunku gauti kai kurių maisto produktų, o iš savo „World Central Kitchen“ kolegų Kijeve jis girdi, kad ir jiems trūksta įvairių prekių.
Tiekimo grandinės nebeatlaiko – pavyzdžiui, sunkvežimių vairuotojai, kurie galėtų masiškai išvežioti tokias prekes, kaip ryžiai ar bulvės, bijo išlįsti į gatvę, kad jų sunkvežimiai nebūtų supainioti su karinėmis transporto priemonėmis ir apšaudyti.
„Įsivaizduoju, kad ateinančiomis dienomis ir savaitėmis situacija taps dar sunkesnė“, – sakė N. Mookas, pagalbos maistu grupės generalinis direktorius.
Rusijoje badas taip pat greičiausiai išaugs, nes sankcijos sugniuždys šalies ekonomiką. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ekonominės sankcijos Irakui buvo siejamos su pusės milijono vaikų mirtimi dėl nepakankamos mitybos.
Nuo pandemijos pradžios badas augo kone visuose pasaulio kampeliuose, o daugiausia aukų skaičiuojama kai kuriose Afrikos ir Azijos dalyse.
„Šiuo metu pasauliui užvis mažiausiai reikėjo dar vieno konflikto, nes konfliktas atneša badą, – sakė CARE humanitarinių reikalų viceprezidentė Deepmala Mahla. – Man visiškai nepriimtina ir sunku patikėti, kad šiais laikais žmonės eina miegoti alkani, kai pasaulis turi galimybių ir pagamina daugiau maisto, nei reikia visiems išmaitinti.“