Centrinių bankų dilema yra ta, kad sunku nustatyti, kokiu mastu, baigiantis karantinams, infliaciją lemia padidėjusi paklausa ir kokiu mastu – įtampa tiekimo sferoje, kurią sukėlė užsikimšę uostai ir medžiagų bei darbo jėgos trūkumas.
Palūkanų normų didinimas šiuo metu sumažintų paklausą, kuri pasaulį išvedė iš praėjusių metų recesijos, tačiau mažai padeda sušvelninti tiekimo trikdžius. Jei tuomet trūkumo problema būtų bent iš dalies išspręsta, prekybai vėl grįžus į įprastą lygį, politika galiausiai gali tapti per griežta ir slopinti atsigavimą.
Bet jeigu centriniai bankai susilaikytų nuo tokio sprendimo ir tiekimo trikdžiai tęstųsi, gali įsitvirtinti didesnės infliacijos lūkesčiai, o tai paskatintų vartotojus ir įmones didinti darbo užmokestį ir kainas. Tokio scenarijaus atveju, centriniai bankai gali vėliau būti priversti dar stipriau spausti stabdį.
„Išsiaiškinti, kuo skiriasi paklausos ir pasiūlos veiksniai, šiuo metu yra neįtikimai sudėtinga, – „Bloomberg Television“ sakė „HSBC Holdings Plc.“ vyresnysis patarėjas ekonomikos klausimais Stephenas Kingas. – Dauguma centrinių bankų tikriausiai bent jau privačiame rate pripažins, kad infliacija yra daug didesnė nei jie iš pradžių tikėjosi. Galima suprasti, kodėl kai kurie iš jų kramto nagus ir vis labiau nervinasi.“
„Turės imtis veiksmų“
Visame pasaulyje vartotojų kainos per pastaruosius dvylika mėnesių pakilo daugiau nei 4 procentais, infliacijos lygis, išskyrus maisto ir energijos kainų augimą, yra didžiausias per pastarąjį dešimtmetį, rodo „JPMorgan Chase & Co.“ duomenys.
Jungtinėje Karalystėje, kur infliacija gali būti dvigubai didesnė už Anglijos centrinio banko užsibrėžtą šių metų tikslinį rodiklį, banko valdytojas Andrew Bailey‘is sekmadienį įspėjo, kad centrinis bankas „turės imtis veiksmų“, nors pareigūnas ne kartą yra pabrėžęs centrinių bankų galimybių ribas.
Prekiautojai mano, kad Anglijos centrinis bankas iki šių metų pabaigos padidins bazinę palūkanų normą iki 0,5 procento. Taip jis atsidurtų greta Norvegijos ir Naujosios Zelandijos bankų, priklausančių saujelei išsivysčiusios ekonomikos šalių centrinių bankų, kurie padidino skolinimosi kainą per pandemiją.
JAV federalinis atsargų bankas (FED) neketina artimiausiu metu prisijungti prie šio klubo, bet yra pasirengęs lapkritį duoti leidimą sumažinti savo 120 mlrd. dolerių per mėnesį aktyvų pirkimų programą. Nors FED pirmininkas Jerome‘as Powellas stengėsi atskirti šį žingsnį nuo bet kokio palūkanų normų didinimo, kiti politikos formuotojai spaudžia kuo greičiau baigti obligacijų pirkimą, kad FED turėtų galimybę prireikus padidinti palūkanų normas kitų metų pabaigoje.
„Susprogdinti burbulą“
FED iš esmės laikosi savo nuomonės, kad dėl padidėjusios infliacijos daugiausia kalti laikinieji veiksniai. Bet politikos formuotojai per rugsėjį vykusį susitikimą įžvelgė akivaizdžiai padidėjusias rizikas. Dabar investuotojai, priimdami sprendimus, atsižvelgia į galimus du palūkanų normų padidinimus ketvirtadaliu procentinio punkto kitais metais.
Gregas Petersas, įmonės „PGIM Fixed Income“ įvairių sektorių ir strategijos vadovas, suabejojo, kiek FED pajėgus padaryti, kad pasipriešintų infliacijos didėjimui, kylančiam dėl pandemijos sukelto tiekimo grandinių sutrikimo.
„Aš nesu įsitikinęs, kad FED gali bent kažkaip sukontroliuoti šias problemas, – sakė jis spalio 15 dieną duodamas interviu „Bloomberg Television“. – Ekspertai kalba, esą FED turįs susprogdinti burbulą, turįs didinti palūkanų normas. Ką konkrečiai jis turėtų daryti? Išspręsti tiekimo grandinės problemas? Ar tikrai norite sutriuškinti darbo rinką?“
Europos centrinis bankas (ECB), regis, nusiteikęs ir toliau remti atsigavimą – iš dalies dėl savo ankstesnės istorijos, kai pernelyg jautriai reagavo į infliacijos požymius: ECB didino palūkanų normas 2008 ir 2011 metais, o paskui, ekonomikai sulėtėjus, turėjo savo strategiją pakeisti 180 laipsnių kampu. ECB vadovė Christine Lagarde šeštadienį teigė, kad dabartinis infliacijos šuolis vargu ar truks ilgai.
Šiai nuomonei pritaria ir kiti: Kinijos liaudies banko vadovas Yi Gangas sekmadienį sakė, kad gamintojų kainų infliacija, kuri rugsėjį pasiekė aukščiausią lygį per ketvirtį amžiaus, šių metų pabaigoje pradės mažėti. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) praėjusią savaitę teigė, kad kitais metais infliacinis spaudimas išsivysčiusiose šalyse didžiąja dalimi sumažės.
„Laimėti laiko“
Bet įmonių vadovai perspėja dėl ilgiau užtruksiančio kainų spaudimo. Pirmadienį „Royal Philips NV“ sumažino savo augimo ir pelno prognozes po to, kai puslaidininkių trūkumas atsiliepė pardavimams. Įmonės generalinio direktoriaus Franso van Houteno prognozėmis, išlaidos personalui išliks didelės net ir nuslūgus medžiagų infliacijai.
Jei stipri paklausa ir pristatymų trikdžiai išliks ir toliau, centriniai bankai gali būti priversti „staigiai keisti politiką kažkada vėliau“, sakė Neilas Dutta, „Renaissance Macro Research“ ekonomikos skyriaus vadovas.
Vienas iš būdų, kaip pinigų politikos formuotojams įveikti šį iššūkį, galėtų būti „vanagiška“ retorika – norint išlaikyti infliacijos lūkesčius, – ir tuo pat metu faktinio palūkanų normų didinimo, kuris sulėtintų ekonomikos atsigavimą, stabdymas, teigia Johnas Briggsas, „Natwest Markets“ pasaulinių operacijų skyriaus strategijos vadovas.
Tai strategija, kuria siekiama „laimėti laiko, kad patektume į kitą pusę“, rašė jis, „ir tikėtis, kad dabartinis tiekimo krizės sukeltas prekių ir energijos kainų šuolis nuslūgs iki 2022 metų pradžios“.