Net ir man nelengva įsikirsti į šią iškreiptą logiką, tačiau būtent tokią išvadą padariau sužinojęs, kad Rusija staiga ratifikavo Paryžiaus klimato susitarimą, ir perskaitęs naujausią Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos ataskaitą.
Iki šiol klimato kaita buvo vertinama kaip „naudinga“ Rusijai – bent iš dalies. Šylantys vandenys atvėrė Šiaurės jūros kelią viršutinėje šalies dalyje ir pasiūlė praktišką (nors nebūtinai ekonomišką) būdą ieškoti naftos ir dujų išteklių po Arkties jūromis. Kas prisimena „Shtokman“ dujų projektą?
Ir vis dėlto Arkties jūras atveriantis atšilimas gali turėti ne tokį jau ir teigiamą poveikį užšalusiam šiaurinės Rusijos sausumos masyvui – šalies naftos ir dujų plėtros bei gavybos centrui.
Tačiau problema apima toli gražu ne tik šiuos tris projektus. IPCC pranešime teigiama, kad „45 proc. naftos ir gamtinių dujų gavybos laukų Rusijos Arktyje yra didžiausio pavojaus zonoje“.
Remiantis 2017 m. Arkties tarybos paskelbta Arkties stebėjimo ir įvertinimo programos ataskaita, amžinojo įšalo regionuose sudėti pamatai nebegali atlaikyti to krūvio, kuris buvo numatytas devintajame dešimtmetyje. Novij Porto pamatų laikomoji galia nuo devintojo dešimtmečio iki pirmojo šio amžiaus dešimtmečio sumažėjo daugiau kaip 20 proc.
Prognozuojama, kad Jamalo pusiasalyje grunto laikomoji galia 2015–2025 m. sumažės vidutiniškai 25–50 proc., lyginant su 1965–1975 m. rodikliais. Toliau į pietus, rajone, kuriame įsikūręs antrasis pagal dydį pasaulyje Urengojaus gamtinių dujų telkinys ir didžioji dalis senesnių Vakarų Sibiro gamtinių dujų gręžinių, dirvožemis gali prarasti net 50–75 proc. laikomosios galios, pažymi AMAP.
Problema gali pasirodyti ne tokia aktuali naujajai Rusijos naftos infrastruktūrai, kuri buvo sukurta atsižvelgiant į klimato kaitą. „Yamal LNG“ terminalai ir rezervuarai pastatyti ant 65 000 polių, nuleistų į 28 metrų gylį kiaurai amžinojo įšalo. Juos vėsina vadinamoji „termosifono sistema“, skirta užtikrinti, kad grunto laikomoji galia nesumažėtų per visą projekto gyvavimo laiką.
Tačiau šios prielaidos remiasi įprastais modeliais, naudojamais atšilimo ir amžinojo įšalo nykimo prognozavimui. O kas, jei temperatūra staiga pakils iki nenumatytų aukštumų?
Nors nykstančio amžinojo įšalo poveikį naujiems Rusijos Arkties naftos ir dujų gręžiniams galima sušvelninti, tai padidina ir taip nepigių projektų kainą. Senesnė infrastruktūra susiduria su dar sunkesnėmis problemomis. Manoma, kad dujų gamyba Jamalo pusiasalio Bovanenkovo lauke per metus pasieks 140 milijardų kubinių metrų – daugiau nei visa Norvegijos produkcija, – tačiau „pastaruoju metu ten padaugėjo nuošliaužų, susijusių su amžinojo įšalo tirpimu“, teigiama AMAP pranešime.
Remiantis Rusijos energetikos milžinės „Gazprom PJSC“ duomenimis, visas Jamalo pusiasalis yra numatytas kaip vienas iš „trijų pagrindinių Rusijos dujų gamybos centrų, kurių metinė produkcija sieks 310–360 milijardų kubinių metrų dujų“. Tai lygu pusei visų pernai Rusijoje pagamintų dujų.
Vis dėlto išvengti amžinojo įšalo tirpimo gali būti per vėlu. AMAP teigia, kad net jei šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos būtų sumažintos pagal Paryžiaus susitarimo iškeltus tikslus, tai tik „stabilizuotų arti paviršiaus esantį įšalą maždaug 45 proc. žemiau dabartinių rodiklių“. Nieko nesiimant, nuostoliai būtų dar didesni, o Rusijos naftos ir dujų gamintojams kiltų dar daugiau problemų. Ar tai ir yra tikroji netikėto V. Putino atsivertimo priežastis?