„Akademik Lomonosov“ pavadintos plūduriuojančios elektrinės statyba prasidėjo 2009-aisiais. Balandžio 28 d. ji išplaukė į pirmąją savo kelionę jūra. Šiam žingsniui ryžosi atominės energetikos srityje besispecializuojanti Rusijos valstybinė įmonė „Rosatom“. Šiuo metu branduolinė jėgainė „Akademik Lomonosov“ yra iš lėto velkama iš Sankt Peterburgo į Murmanską – jame šį rudenį planuojama pripildyti kuro du branduolinius reaktorius.
Kaip nurodoma „Rosatom“ išplatintame pranešime spaudai, 2019 metų vasarą ši barža turėtų išplaukti į Peveką. Pasiekusi šį Rusijos miestą elektros energija jėgainė aprūpins 100 tūkst. žmonių. Anot įmonės atstovų, du laive sumontuoti branduoliniai reaktoriai pajėgūs pagaminti iki 70 megavatų elektros energijos. JAV branduolinės energijos instituto „Nuclear Energy Institute“ viceprezidentas, atsakingas už strategijų kūrimą ir viešuosius ryšius, Johnas Kotekas atkreipia dėmesį, kad toks kiekis sudaro maždaug septynis procentus įprasto JAV veikiančio didelio komercinės paskirties reaktoriaus galingumo.
„Greenpeace“ – organizacija, kuriai ir reikėtų priskirti samplaikos „Černobylis ant ledo“ autorystę, – nuogąstauja, kad reaktoriai neabejotinai sukels grėsmę aplinkai, o jėgainės priežiūra tikrai nepakankama. Kas būtų, jei aplinkosaugininkų būgštavimai pasiteisintų, galima įsivaizduoti prisimenant keletą anksčiau įvykusių didžiulio masto katastrofų. Viena iš jų – 1986-aisiais įvykusi Černobylio avarija, kai sprogus branduoliniam reaktoriui buvo išmesta tiek radioaktyviųjų medžiagų, kad vaikams iki šiol neleidžiama gyventi 30 kilometrų spinduliu aplink elektrinę esančioje teritorijoje. Fukušimoje, Japonijoje, branduolinę avariją 2011 metais sukėlė žemės drebėjimas ir cunamis. Jai įvykus iš gimtųjų vietų buvo priversti išsikelti daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Daugelis iki šiol į jas negrįžo.
Tačiau į jūrą atominiai reaktoriai plukdomi nuo pat 1955-ųjų. Pirmasis branduoline energija varomas laivas – tai „USS Nautilus“. Remiantis 2015 metais pateikta ataskaita, kurią parengė nepriklausoma darbo grupė kartu su JAV mokslininkų federacija, dabar JAV karinėms jūrų pajėgoms priklauso daugiau nei 80 branduoline energija aprūpinamų karo laivų, tarp kurių – lėktuvnešiai ir povandeniniai laivai. Branduolinių jėgainių varomų laivų flotilę turi ir Rusija. Jos laivyne – branduoliniais reaktoriais varomi ledlaužiai, kurių paskirtis – pralaužiant ledą stumtis į priekį.
Mintis vandenyje plūduriuojančių branduolinių reaktorių gaminama energija aprūpinti sausumoje įrengtą elektros tinklą – taip pat ne iš fantastikos srities. Dar 1982 metais JAV karinės jūrų pajėgos energija iš branduoliniais reaktoriais varomo povandeninio laivo pasiūlė aprūpinti vieną Havajų salą, kai prasiautęs uraganas nusiaubė jos energijos sistemą. O kaip nurodo Megan Geuss iš portalo „Ars Technica“, Antrojo pasaulinio karo laivas buvo pritaikytas kaip atominė elektrinė Gatuno ežere, Panamoje, ir veikė iki 1976-ųjų.
Vis dėlto sukurti tokį branduolinį rektorių, kurį būtų galima saugiai eksploatuoti vandenyje, nėra paprasta. Tuo įsitikinęs Dale‘as Kleinas, George‘o W. Busho prezidentavimo laikais ėjęs JAV branduolinės saugos reglamentavimo komisijos vadovo pareigas, o dabar užimantis rektoriaus pavaduotojo mokslo reikalams postą Teksaso universitete. Sausumoje įrengtų atominių elektrinių branduolinis reaktorius paprastai montuojamas po gelžbetoniniu kupolu, kurio sienos storis – maždaug 1,2 metro. „Taigi, įvykus vamzdžio sprogimui, visos medžiagos ne pasklistų po aplinką, o liktų po kupolu – jas sulaikančia konstrukcija“, – sako D. Kleinas.
Kodėl „Akademik Lomonosov“ pramintas Černobyliu ant ledo?
Mobiliai atominei elektrinei gelžbetonio konstrukcija būtų per sunki, todėl jos projektuotojams tenka nemenkas iššūkis. „Kokie scenarijai apsvarstyti? Kokie vamzdžiai gali trūkti? Kaip pavyks užtikrinti, kad tada reaktorius bus išjungtas ir saugiai ataušintas?“ – klausia D. Kleinas.
Branduolinės energetikos specialistas sutiko atsakyti į portalo „The Verge“ klausimus apie plūduriuojančių atominių elektrinių saugumą.
– Kaip reikia pakeisti branduolinį reaktorių, kad jį būtų galima eksploatuoti jūroje?
– Sausumoje visada aišku, kurią vietą veikia sunkio jėga. Paprastai ką nors kaitinant, kyla karštas vanduo ir susidaro garai – toks veikimas lengvai prognozuojamas.
Jei reaktoriaus padėtis ne visada vertikali, kaip kad būna povandeniniame laive arba lėktuvnešyje, skystis teka kiek kitaip, taigi, reikia išanalizuoti jo tėkmės specifiką, kad pavyktų suprojektuoti tinkamas sistemas, iš kurių būtų efektyviai pašalinama šiluma ir temperatūra neviršytų saugumą garantuojančių apribojimų.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti projektuojant mobilius branduolinius reaktorius, ypač tokius, kurie turės veikti vandenyje?
– Vienas iš didžiausių iššūkių, mano nuomone, – numatyti, kokio dydžio apsauginis kevalas turi gaubti reaktoriaus aktyviąją zoną. Jungtinėse Valstijos dažniausiai pasitaikantys stacionarūs reaktoriai yra su didžiuliais apsauginiais kevalais, kad, įvykus avarijai, būtų užkirstas kelias radioaktyviųjų medžiagų plitimui. Pavyzdžiui, per Trijų Mylių saloje įvykusį incidentą į aplinka prasiskverbė labai nedidelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų, kadangi jas sulaikė didžiulis apsauginis kevalas.
Kalbant apie apsauginį kevalą, būtina paminėti, kad paprastai tai didelio svorio struktūra. Rusų suprojektuoto reaktoriaus brėžinių aš nemačiau, todėl nežinau, ar jo sienos bus viengubos, ar dvigubos, tačiau svoris tikrai bus nemenkas. Todėl ir laivo prireiks grandiozinio. Jei apsauginis kevalas nebus maksimaliai tvirtas, jo svoris, žinoma, bus mažesnis. Nežinau, kokia konstrukcija ten pritaikyta, bet galiu pasakyti, kad kaip tik tai ir yra vienas iš didžiausių iššūkių.
Kitas iššūkis – numatyti netikėtas aplinkybes, t. y. stiprų bangavimą, vėjus, nepalankias oro sąlygas. Būtina sugalvoti, kaip užtikrinti laivo stabilumą ir kaip pasiekti, kad nesutriktų komponentų veikimas, laivui intensyviai judant. Nemažai problemų kelia ir saugumas.
– Kai kurie žmonės tą jėgainę praminė plūduriuojančiu Černobyliu. Ar yra koks nors pagrindas klijuoti tokią etiketę?
– Visiškai jokio. Tai tiesiog įbauginimo taktika. Taip daroma norint, kad žmonės galvotų apie kokią nors avariją. Toks įvardijimas nėra pagrįstas moksliškai. Tokio tipo išsireiškimų paskirtis tėra išgąsdinti žmones.
– Kokias moksliškai pagrįstas rizikas galėtumėte nurodyti?
– Lygiai kaip lėktuvnešių ir povandeninių laivų atveju, būtina atlikti išsamią analizę, turint omeny, kad reaktoriaus aktyvioji zona visada bus vandenyje. Reikia nustatyti saugų visų sistemų darbą garantuojančius apribojimus, numatyti avarinių siurblių ir avarinių sistemų panaudojimo galimybę, be to, pasamdyti įgudusius operatorius. Taip parengtas lėktuvnešis arba povandeninis laivas yra laikomas tinkamu eksploatuoti, nors reaktorius ne visada vertikalus – juk laivai tai kyla, tai leidžiasi, be to, kartais turi keisti kryptį. Analizuojant įvairias aplinkybes, būtina atsakyti į klausimą, kiek tikėtina, kad laivas smarkiai svyruos arba šokinės plaukdamas per bangas.
– Jei pats valdytumėte tą baržą, kokio tipo saugumo priemonėmis būtinai pasirūpintumėte?
– Ypatingą dėmesį skirčiau avarinėms ir atsarginėms sistemoms: jų turėtų būti daug. Svarbu užtikrinti, kad sugedus kokiam nors įrenginiui, vietoj jo bus galima paleisti kitą. Siurbliai, akumuliatoriai, elektros energijos šaltiniai, vanduo, aušinimas, šiluminė talpa. Visa tai paprastai laikoma saugumo analizės objektais.
Taip pat labai svarbu tinkamai pasirūpinti saugumu. Juk pažvelgę į dokuose stovinčius lėktuvnešius arba povandeninius laivus iš karto pamatysite, kaip patikimai jie saugomi. Paprastai pasitelkiamos įvairios karinės paskirties apsaugos priemonės, taip pat naudojama daugybė aptikimo sistemų, perduodančių signalus apie kylančias grėsmes. Net esant įprastoje, ne karo, zonoje, svarbu žinoti, kad pavyks pasipriešinti teroristams. Taigi, pirmas aktualus klausimas yra susijęs su saugumu, o kitas – su atsparumu audroms, uraganams, taifūnams ir panašioms stichinėms nelaimėms.
– Jei radioaktyviųjų medžiagų patektų į jūrą, ar jos būtų atskiestos? Kokio masto problema tai būtų?
– Jei problema ištiktų vidury vandenyno, sausumoje apie ją, ko gero, nesužinotumėte. Gal ir pavyktų išmatuoti radioaktyviosios medžiagos kiekį, tačiau sausumoje jos poveikis būtų minimalus, kadangi vandenynas yra labai didelis. Tačiau kalbant apie inkarą išmetusią baržą, ištisą parą 7 dienas per savaitę tiekiančią elektros energiją, reikia pasakyti, kad nutekėjusių radioaktyviųjų medžiagų poveikis būtų juntamas ir sausumoje, todėl būtina užtikrinti, kad tokios nelaimės jokiu būdu neįvyktų.