Klaipėda nepasikeitė nuo to laiko, kai ten paskutinį kartą buvau (neseniai) – mieste vis dar tuščia, vis dar labai lengva pastatyti automobilį, ir kažkaip viskas labai tvarkinga atrodo. Liepų gatvėje restoranas „Monai“ šviečia tokia tvarka ir naujumu, kad nepagalvotum, kad jis jau veikia bene pusę metų. Garbės žodis, iš lauko atrodo, kad restoraną atidarė šiandien. Tai nėra blogai. Būtų blogiau, jei atrodytų tuščia, kaip baldų salone, bet čia ne tas atvejis. Prisėdę daug žmonių, žinoma, kai kurie spokso ir atsisukinėja, bet ką jau jiems padarysi.
Blogiau yra prie netolimo stalo necivilizuotais balsais bliaunanti kompanija, kur lietuvių verslininkai priiminėja užsienio partnerius ir pasakoja juokus taip garsiai, kad atrodo, jog jie bando kompensuoti juokų lėkštumą ir labai prastą anglų kalbos išmanymą kalbėjimo garsumu. Čia tas atvejis, kai pasakei kažką užsienietiškai, niekas nesuprato, reiškia, reikia kalbėti garsiau. Susišnekėti buvo sunku, ir mano veidas pradėjo atspindėti nepasitenkinimą. Mano veidas labai greitai ir tiksliai atspindi nepasitenkinimą. Miela ir draugiška padavėja klausia, ar viskas gerai. Sakau, „tiems daugiau nepilkit“. Čia gerą bajerį skėliau, manau. Kaip manote jūs?
Žinote tą jausmą, kai jau nuo duonos ir juo labiau nuo valgiaraščio ir nuo pirmųjų patiekalų apima jausmas, kad viskas bus neregėtai gerai? Turbūt nežinote, iš kur jūs galite žinoti. Čia aš negalėjau nustoti galvoti, kad jau jiems nieko nebereikia daryti, kad aš apie juos jau galvoju gerai. Tik tada sužinojau, kad šefas čia – Vytautas Samavičius, vienas geriausių Lietuvos šefų, kuris sukūrė tokį nuostabų Klaipėdos restoraną, kaip Momo Grill, ir beveik nuliūdau, nes man prieš akis pradėjo plaukti viskas, kas dabar bus.
O bus taip. Dabar reikės parašyti apie dar vieną puikų Klaipėdos restoraną, ir vėl ir vėl nustebti, na, kodėl, po velnių, tuo pat metu mano gimtasis Kaunas nieko tokio negali padaryti, be vieno vienintelio meksikietiško „Agave“, kuris savo puikumu tik pabrėžia mano mylimo miesto prie Nemuno beviltybę. Kaskart, kai reikia pasirinkti, kur Kaune pavalgyti ir ką nors išbandyti, aš pradedu lieti įniršio ašaras. Viešpatie, kodėl? Kodėl ten vis tie patys liūdni „itališki“ restoranai, kuriuos gali itališkais vadinti tik tie, kas nemyli itališko maisto (visi jie giriasi, kad turi krosnį, ir dėl to, suprask, ten baisiai skanu, bet čia tas pats, kas sakyti, kad kuri nors mokykla yra labai gera, nes turi suolus ir kėdes), ir dar kažkokie žulikai, kurie bando nesąžiningais keliais pasireklamuoti mano portale „Laukinės Žąsys“ ir gauti gerus įvertinimus. Ukš, nelabieji.
Ir atsitiko viskas taip, kaip sakiau. Trise sėdėjome tame restorane ir viskas, ką galiu neigiamo pasakyti, buvo labai baisus nealkoholinis vynas, kurio atnešė vieną taurę (aš negalėjau gerti alkoholio, nes vairavau); aš suprantu, kad tai nėra restorano kaltė, kad jie patys to baisumo negamina, bet, prašau, dėl mūsų visų, pašalinkite tą šlykštybę iš savo teritorijos. Juo labiau, kad yra puikios, elitinės kolos iš labai elitinio Britanijos gamintojo. Tiems, kas negeria alkoholio.
Visa kita buvo tik viena fantastika ant kitos. Tuno tartaro užkandis (€7,50) – sumanus, elegantiškas, dailus. Nuo jūros šukučių (€10,90) galima buvo apsiverkti (iš laimės). Aš galėčiau sėdėti ir valgyti tas šukutes, kol manęs neišvarys iš restorano. Buratos sūrio užkandis su mažyčiais svogūnėliais (€5,60) buvo ir įsimenamas, ir subalansuotas, ir toks, kad tik norėjosi dar.
Aštuonkojis (€14,20) buvo pasislėpęs po padažu, bet koks jis buvo – aromatingas, tobulos konsistencijos, nei traškus, nei guminis; toks, koks ir turėtų būti aštuonkojis, jei žinote, apie ką aš kalbu. Tą patį galima pasakyti apie starkį (€14,50) – jis dingo nuo lėkštės greičiau, negu mes galėjome suprasti, kas čia įvyko.
Ir lygiai tą patį pasakysiu apie ėrienos gabaliukus (€16) – puikūs, tobuli, aš eičiau ir valgyčiau juos ir vėl. Nebent „IDW Esperanza Resort“ restorane esu Lietuvoje valgęs geresnę ėrieną, ir tai nesu tikras, ar tikrai ten buvo taip jau smarkiai geriau. Vyriškas, tvirtas patiekalas.
Kadangi prie stalo buvo desertų valgytojų, paragavome ir desertų, ir ten buvo kažkokia fantastika – vienas apvalus torto (gaivus, €3), ir sūrio pyragas, už kurį skanesnį esu valgęs tik Kalifornijoje. Daugiau niekur skanesnio sūrio pyrago ragavęs nesu. Lietuvoje juo labiau.
Trise sumokėjome €90,60 ir arbatpinigius.
Restoranas vadinasi „namų restoranas“ – suprask, daugiau skirtas kompanijoms, kad pasėdėti, kaip namie. Aš nebūčiau tikras dėl tokio klasifikavimo: man namų maistas nepatinka, nemėgstu saviveiklos ir vyresniosios kartos obsesinės fiksacijos ties svečių vaišinimu, kuris visada virsta šėrimu („valgykit, valgykit, kodėl nieko nevalgote“). Leidėja ir žurnalistė Jurga Baltrukonytė labai gerai yra paaiškinusi tai – vyresnioji karta per maistą parodo savo meilę, nes kitaip parodyti jos nemoka, o kalbėjimo tradicija jai svetima. Todėl, sakau jau aš, ta vyresnioji karta neša baltą mišrainę ir šaltieną, ir kiša tuos patiekalus ten, kur turėtų būti širdis, protas ir jausmai, net jei jų niekas nenori. Restoranas „Monai“ nieko panašaus neturi ir neprimena, todėl jei čia ir namų restoranas, tai kažkokių geresnių namų, o ne to, kas Lietuvoje namais laikoma.
Klaipėda gali džiaugtis. Ir vėl sėkmė. Penkios žąsys iš penkių. Eikite ten visi, ir kuo greičiau. Tai jūsų privalomos programos dalis šiai vasarai vakarų Lietuvoje.
Monai, Liepų g. 4, Klaipėda. Tel. +370 626 63362. Facebook profilis.
Nuo antradienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 22:00, šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00, sekmadieniais nuo 11:00 iki 16:00.