„Laukinės Žąsys“ užgimė Nidoje prieš šešerius metus, ir iš ten parašiau pirmąją restorano apžvalgą apie restoraną „Nerija“, kuri, jei leisite man pacituoti save patį, prasidėjo štai taip:
„Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.
Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku.“
Gerai rašiau, kad mane kur velniai. Jau tada buvau talentingas šmikis, pasakysiu aš jums.
Dabar atėjo laikas patikrinti, kaip iš šių dienų perspektyvos atrodo vienas geriausių Nidos restoranų, įsikūręs nebesančios sovietinės Lietuvos nebeegzistuojančios prekybos ministerijos poilsinėje, kuri iš išorės atrodo, kaip Šveicarijos kalnų viešbutis, kas yra šiaip jau gerai. Bent jau geriau, nei poilsio namų „Jūratė“ nomenklatūriniai korpusai „Kastytis“ (prie teniso kortų), kurie atrodo nepasikeitę per trisdešimt metų, kai ten ilsėjausi su tėvais ir kai numeriuose buvo juodi-balti televizoriai „Šilelis“, ir tai buvo olialia kokia prabanga, palyginti su tuo, ką turėdavo paprasti žmonės. Ar jau minėjau, kad buvau nomenklatūrinės šeimos vaikas? Regis, minėjau.
Iš dalykų, kuriuos dar reikėtų nugriauti Nidoje, norėčiau atskirai paskirti dėmesio buvusio žvejybos ūkio silikatinių plytų korpusams bei garažams netoli prieplaukos. Aš tikiuosi, kad tie sovietiniai išgamos, kurie leido juos ten suprojektuoti ir pastatyti, dega pragare mėlynomis liepsnomis. Visi, kas trukdo šio siaubo nugriovimui gražiausioje Lietuvos vietoje, būkite prakeikti. Tegu dega žemė po jūsų kojomis. Kitaip tariant, tuos garažus laikas griauti.
„Nerijos“ viduje viskas nepasikeitę (nežinau, gerai tai ar blogai), bet atrodo, kaip tvarkingas brangus restoranas Vilniuje, kas savaime yra neblogai, nes nėra lietuviškos sodžiaus interjero imitacijų, ir ačiū už tai. Nė vieno spragilo ant sienos. Tiesa, yra išdėlioti kažin kokie Viduržemio jūros šalių simboliai (apipinti buteliai, jūros baidyklės), ir čia kaip kam patinka.
Valgiaraščio santūrumas nepasikeitė (patiekalai, ačiū Dievui, keitėsi daug kartų), esama šiokio tokio minimalizmo, kurį visada palaikau ir giriu, nes geriau yra daryti mažiau, bet patikimai, negu ilgą meniu, kur viskas iš šaldiklio. Iš virtuvės negirdėti ritmingo mikrobangės skambtelėjimo.
Man ypač patiko naujovė, kurios galiu palinkėti daugeliui Lietuvos restoranų: čia pilstomi taurėmis vynai, kuriuos buteliais retai kas užsisakys, net ir ponų nutūptoje Nidoje. Specialaus įrenginio pagalba vynas ištraukiamas iš hermetiškai uždaryto butelio specialios adatos pagalba, ir vienas butelis gali būti pilstomas ne dieną, o kelias savaites. Man šį stebuklą šiemet parodė „Kempinski“ vynų vadovas ir geriausias Lietuvos someljė Narimantas Miežys, ir džiaugiausi pamatęs jį ir pajūryje.
Taip, buteliai už €125 lengvai neišparduodami, o štai taurė už €25 – gal irgi ne kiekvienam, bet žymiai lengviau pakyla ranka užsisakyti net ir tiems, kas pinigus skaičiuoja lengvesne ranka.
Silkės gabalėliai su išmaniai pateiktomis salotomis (€5) buvo normalus, tvarkingas patiekalas, bet tikrai ne kažkas, apie ką norėčiau rašyti laišką į namus mamai „spėk, ką šiandien valgiau“.
Virtiniai su krevetėmis (€8) buvo labai, labai skanūs. Taip, vėl užsisakyčiau. Turbūt skaniausias vakaro patiekalas. Ir švelnu, ir sodru. Gal ir Italiją priminė.
Man labai patiko barščiai (burokėlių sriuba), ir kainavo, regis, tik €3, kas jau visai paprasta lietuviška kaina, kažką reikia daryti, nerimtai atrodo. Tuos irgi vėl užsisakyčiau.
Pagrindiniai patiekalai buvo neutralūs, mažai ką galiu papasakoti. Sterkas (€17) buvo žadėtas valgiaraštyje su voveraitėmis, jų realybėje nebuvo, todėl kiek nusiminėme ir sakėme – ai, tada nereikia, bet restoranas apsigalvojo ir sako, na, galime vietoje voveraičių padaryti su baravykais, ir tai išgelbėjo reikalą. Fantazija visada gali išgelbėti, gera pamoka mums visiems.
Veršiuko žandas su bulvių koše (€13) buvo puikiai pagamintas, kaip iš vadovėlio, ir tikrai būtų padėjęs šefui išlaikyti egzaminą net ir rimtoje kulinarijos mokykloje, tačiau kažkaip aš iš restorano noriu daugiau, gal aš ir išsidirbinėju, bet ką jau padarysi. O antra vertus, čia juk Nida. Nors – na ir kas. Nida irgi gali ir turi gaminti ne tik gerai, bet ir kažkuo stebinti, o stebinimo šį kartą pritrūko.
Žinoma, galima ir pasidžiaugti, kad rugsėjo pabaigoje Nidoje galima ramiai valgyti vilnietiškos kokybės maistą, gerti vynus ir priimti tai kaip normą, tačiau būkime teisingi: Lietuva nuėjo per šešerius metus labai toli, ir Lietuvos restoranai žengė plačiais žingsniais. Nida žingsniavo truputį kukliau, ir tai matyti. Vartotojai išlepo, ir juos džiuginti yra vis sunkiau.
Dviese sumokėjome už vakarienę €118,50 ir arbatpinigius. Keturios žąsys iš penkių, ir linkime, kad naujame sezone restoranas – vis dar vienas geriausių Kuršių Nerijoje – prisimintų, iš kur atėjęs, ir žybteltų ne tik tvirta kokybe, bet ir fejerverkais.
Nerija, Pamario g. 13, Nida, Neringa. Tel. +370 682 38948. Tinklalapis. Facebook profilis.
Veikia sezono metu.