Iš visko, ką lietuviai (ir kiti šiaurės ir rytų europiečiai) žino apie Italiją, nepajudinami yra trys dalykai.
Pirmas. Jei picą restoranas siūlo dieną, o ne tik vakare, jūs nenorite tos picos (teisybė – normalios picerijos kepa tik vakarais).
Antras. Italai stato automobilius taip, kaip statytume mes, jei būtume akli ir prie vairo sėdėtume pirmą kartą gyvenime (netiesa, nors italai vairuoja kaip video žaidime, bet kažkokiu būdu avarijų yra labai nedaug ir jie sugeba automobilį pastatyti ten, kur lietuvis net nepamatytų laisvos vietos).
Trečias. Į Italiją važiuoti atostogų prie jūros rugpjūtyje yra beprotybė, nes patirtis bus baisesnė, negu liaudies muzikos koncertas per Lietuvos televiziją, kai įjungtas garsas. O dėl šito, trečio, mane ir išsiuntė pasižiūrėti mano portalas DELFI, nes korespondento darbas, nors ir sunkus, turi būti nudirbtas.
Baisios legendos
Apie Italiją rugpjūtyje kalba baisius dalykus. Visa Italija tuo metu atostogauja ir viskas uždaryta, ir langai užkalti, ir nėra nei kas duonos kriaukšlę paduos, nei taurę vyno paduos. Visi prie jūros, sako žmonės, ir ten geriau nelįsti, nes kai šešiasdešimt milijonų žmonių suvažiuoja į kelis šimtus (na, gerai, kelis tūkstančius) kilometrų pakrantės, tai jums ne Baltijos jūra per ilgąjį savaitgalį.
Tai ne poilsis, o beprotnamis, sakė man visi.
Tą patį man sakė, kai sugalvojau grįžti iš Britanijos į Lietuvą – tu nenormalus, sakė jie man. Kas dabar juokiasi? Tikrai ne tie, kas baugino.
Viešbutyje Piemonte, keliasdešimt kilometrų nuo Ligūrijos paplūdimių, savininkas galvoja apie visuotines atostogas lygiai taip pat. Jis anglas ir kategoriškai nepataria važiuoti prie jūros vieną iš dviejų labiausiai beprotiškų savaitgalių.
Automobilio nepasistatysi niekur, net jei pravažiuosi iki ten – į artimiausią greitkelį sugula savo Fiatuose ir Lančijose visas Milanas, Turinas ir kiti šiaurės Italijos miestai. O net jei prasibrausi, ką darysi?
Paplūdimiuose gultai brangūs, gultai su skėčiais dar brangesni, bet nėra nei gultų, nei skėčių, nes viskas šimtą kartų išnuomota. Gali nebent atsisėsti ant grindinio, ir tai negausi pavėsio, nes pavėsyje jau sėdi pririštas ten šuniukas.
Gerai, pabandysiu. Pačią blogiausią rugpjūčio savaitę, patį karščiausią sekmadienį. Ir kad užduotis būtų sudėtingesnė, arčiau prie Genujos – ten bus ne tik atvykstantys, bet ir paties didmiesčio gyventojai, kuriems irgi reikia į paplūdimį.
Mokamas greitkelis (skamba, kaip prabangi kelionė, tačiau Ligūrijoje prie jūros kalnų keliukais pravažiuoti užimtų gal savaitę, todėl visi moka tuos kelis ar keliolika eurų) – kol kas neatrodo, kad būtų beprotybė.
Italai sako, tai baisu, o aš sakau, jie nematė ilgųjų savaitgalių Lietuvos keliuose vasarą. Aš nestovėjau nė vienoje spūstyje. Vieną vienintelį kartą reikėjo laukti išvažiuojant iš greitkelio, nes priekyje keliaujantys idiotai nuomotu automobiliu nepagalvojo pasiruošti pinigų susimokėjimui už greitkelį ir krapštėsi kaip kokie anglai prie bankomato.
Kai išvažiuojant iš greitkelio automatas bėrė grąžą ir išspjovė ant grindinio (neišlipsi ir nepasiimsi, reikia važiuoti per užtvarą), iš paskos važiavęs motociklininkas pasivijo, pabeldė į langą ir atidavė du eurus. Skamba kaip siaubas? Tik ne man.
Automobilio statymas? Nieko labai baisaus. Gerai, nemokamai labai sunku tikėtis ką nors rasti. Kaip ir Vilniuje. Net ir už pinigus reikia paieškoti, tačiau mano atveju aš randu per tris minutes – tiesiog laisva vieta (sakysite, gal man pasisekė, bet kitą dieną vėl tame pačiame kurorte vėl radau vietą).
Ką ten paprastame dideliame Ligūrijos rivieros kurorte, net ir Portofino, garsiausiame Viduržemio jūros žvejų kaimelyje, kur, regis, suvažiavo pusė Japonijos turistų iš viso pasaulio ir parduoda ne tik šlamštą, kaip J. Basanavičiaus gatvėje, bet ir laikrodžius už dešimt tūkstančių eurų – net ir ten galima pasistatyti automobilį, tiesa, valanda kainuoja šešis su puse euro, bet tai argi čia kaina uždirbantiems žmonėms.
Na, gerai, kaina, tikrai brangu, bet galima pasistatyti ir eiti prie vandens, ir žiūrėti į jachtas, kurių viena yra tiesiogine prasme didesnė už tą dviaukštį namą Žaliakalnyje, kuriame aš praleidau pirmuosius gyvenimo metus.
Gerai, pripažįstu, brangiausias šalies kurortas tikrai yra liūdniausia, ką vasarą galima rasti Italijoje (išskyrus gamtą, laivelius įlankoje ir pasakų knygelės spalvotus pastatus) – eilė prie ledų ir, ko gero, vienas iš nedaugelio restoranų šalyje, kur ne tik kainos kaip Tokijuje, bet ir iš padavėjos aiškiai matosi, kad ji būtų laimingesnė, jei nebūtų nė vieno kliento.
Bet liūdniausia Italijoje dar nereiškia liūdna. Iš nepadoriai brangios kavinės galima žiūrėti į namą, kuris priklauso dizaineriams Domenico Dolce ir Stefano Gabbana, ir galvoti, ar jie irgi slapčia žiūri pro langą: „Žiūrėk, žiūrėk, ten Užkalnis atvažiavęs, su gėrimu sėdi.“
Drambliuko negavau
Dabar grįžkime į paprasta Italijos rivieros paplūdimį. Kurortas vadinasi Varazze, paplūdimys suraikytas privačių operatorių, ir pirmuose dviejuose nėra nė vienos vietos. Ta prasme, gali nueiti ir stovėti ant smėlio, arba atsisėsti vandenyje, ir tai nekainuos, bet gultai užimti.
Labai atsiprašome.
Trečiame pasiseka labiau – sumoki kioske tiek, kiek pakaktų degalams nuo Vilniaus iki Palangos (jei važiuotum dviračiu), kvito, žinoma, šiandien neduoda (Italijoje beveik visi kvitai būna rytoj), sako, eikit pas gelbėtoją, jis nukreips, kur gultis. Iš kur gelbėtojas žinos, kad sumokėjau? „Jis žinos.“
Keisčiausia, gelbėtojas, kuris sėdi atsisukęs nugarą ir žiūri į jūrą, priartėjus apsisuka, pasisveikina ir parodo pirštu – „čia jūsų gultai“, nepaisant to, kad tuo pat metu po paplūdimį pro jį vaikšto gal dvidešimt žmonių. Iš kur jis mane pažįsta? Gal skaito internetą.
Gelbėtojas mato viską, atsisėdęs ant savo aukštos kėdės po skėčiu, kaip koks paplūdimio imperatorius, ir visus pažįsta. Jis – gultų diktatorius, skėčių generolas ir dušo vienvaldis lyderis.
Aš vis bandau suprasti, kur yra Italijos poilsio baisumas, ir kol kas negaliu. Taip, jūroje vanduo toks šiltas, kad net negaivina, ir toks sūrus, kad po jo reikia praustis po dušu (tuo pačiu atsišaldyti pavargusį nuo rašymo kūną +36 laipsnių karštyje), bet dušas čia pat.
Taip, paplūdimiu niekas nenešioja atvėsusių čeburėkų ir šilto alaus – užtat yra svečiai iš visų įmanomų šalių, iš kurių žmonės nori išvažiuoti ir negrįžti: Somalijos, Bangladešo, Tuniso, ir visi nešioja pardavimui akinius, apyrankes, karolius, kažkokias kaldras, keraminius žvėriukus (nežinau kaip jums - ko man visada norėjosi paplūdimyje, tai mažo molinio drambliuko), ir jų čia ne šiaip daug – jie ateina kas trisdešimt sekundžių, ir pajunta kiekvieną vyzdžio kryptelėjimą: jei tu jį pastebėjai, jis žinos, ir tavęs laukia labai, labai ilgas pokalbis ir kartojimas „ačiū, nereikia“.
Sako, juos galima nuvyti, pasiūlius sumokėti kredito kortele, bet aš kažkaip manau, kad duoti jam kortelę ir pasakyti PIN kodą nebūtų pati protingiausia mintis. Todėl lieku be drambliuko.
Netikėkite baubais
Nors labai ieškojau, neradau nė vieno iš tų baubų, apie kuriuos buvo kalbėta. Uždaryti restoranai? Jų yra, bet yra ir atidarytų, ir jie puikūs. Michelin žvaigžde paminėtame restorane Piemonte, su vaizdais į Barbaresco vynuogynus, staliukas buvo, pasiskambinus iš vakaro. Kituose, be žvaigždučių, vietų būna atvykus ir paprašius. Ir niekas nekreipia dėmesio, kai fotografuoji, visi mano – šiaip turistas.
Uždarytos parduotuvės? Taip, jų labai daug, ir ant jų parašyta, kad jos kelias savaites nedirbs. Bet sūrio, duonos ir vyno yra kur nusipirkti, šeštadienio turgaus niekas neatšaukė, o be naujo švarko aš galiu kurį laiką apsieiti.
Žmonių daug? Yra nemažai, bet beveik niekur nėra grūsties ir užvis mažiausia – nervų ir susierzinimo. Restoranai kažkaip spėja visus aptarnauti, po dvi valandas Kijevo kotleto nelaukia niekas, o ir pačių Kijevo kotletų nėra.
Tiesa, daugelio restoranų valgiaraščiuose yra rusiškos salotos, insalata russa, kurios yra toks neskanus marmalas, kaip balta mišrainė tuose namuose, kur niekas nemėgsta baltos mišrainės, ir dar kai kur parduoda balionus ir kitokius suvenyrus Masha e Orso, apie Mažąją Mergaitę Mašenką – skirtus tiems italams, kurie yra širdyje vatnikai, arba tiems, kas rusų net nepažįsta; tačiau rusiškos muzikos niekas negroja net kurortuose.
Aš net nežinau, prie ko čia prisikabinus. Lietuviams, žinoma, patiktų, jei pasakyčiau, „o vis tiek mūsų Lietuvėlėje smagiau“, bet aš negaliu taip pasakyti, nes man smagiau Italijoje, jei norite, galite mane paduoti į teismą, vis tiek aš sakysiu – išmokite dvidešimt frazių itališkai, kad galėtumėt susišnekėti (angliškai čia jiems sekasi nelabai), lipkite į pigios avialinijos skrydį (kad būtų dar pigesnis, užsisakykite jau dabar kitai vasarai – kainuos kaip kelionė į Palangą), ir pamatysite, kas galėtų būti Lietuva, jei mūsų kunigaikščiai būtų tinkamiau parinkę mūsų tautai gyvenamąją vietą kur nors prie šiltos jūros.