Prieš vegetarus nieko neturiu. Veganai, man regis, pernelyg save kankina ir todėl yra išbalę. Žaliavalgiai apskritai yra nenormalūs. Aš nesakau, kad jie man trukdo. Tik jie - kaip bepročiai. Ir bepročius reikia toleruoti.
Bet vegetarinis maistas yra nepiktybinis dalykas. Žinoma, man sunku suprasti, kodėl reikia valgyti žoles ir lapus, kai galima valgyti kepsnį, tačiau kiekvienam savi įgeidžiai. Pavyzdžiui, yra nenormalūs žmonės, kurie negali nutilti ir vis kartoja, kad hamburgeriai yra blogas maistas. „Bulka ir kotletas, bulka ir kotletas“, kartoja jie, ir giriasi savo valgomais neva sveikais dalykais, nors patys iš veido atrodo kaip papilkėję, susmegę Helovyno moliūgai su išskabtuotais supuvusiais dantim.
Apskritai, kodėl žoles valgantys žmonės taip blogai atrodo, jei tas jų maistas toks sveikas, atsakykite kas man nors? Ir dar, jeigu jie nenori prievartos ir žudymo prieš gyvulėlius, kodėl jie tada skatina tokį pyktį ir erzelį tarp žmonių? Žinoma, aš pats sukeliu daugeliui neigiamas emocijas, tačiau aš bent jau niekada neapsimetu esąs šventasis arba taikdarys. Kur randu ramybę, kurstau nesantaiką. Kur randu vieną nuomonę, randu priežasčių žmonėms nesutarti. Tai nieko blogo, ir viskas teisėta, jeigu tik neužsitempi netikros šypsenos.
Na, bet tiek jau to. Šiandien einu paragauti vegetariško, kuris vadinasi nelietuvišku pavadinimu „Radharanė“ (kas su tais užsienietiškais pavadinimais – kodėl negalima vadinti restorano lietuviškai, sakykim, „Žalmargė“ ar dar kaip nors kitaip?). Aš tą vietą labai gerai žinau. Tame pusrūsyje (jei manęs neapgauna atmintis) mano vaikystėje buvo vieta, kur darydavo viso Vilniaus nuotraukas pasams ir kitiems dokumentams. Įsivaizduojate, koks paprastas ir lėtas buvo mūsų gyvenimas, jeigu vieno pusrūsio užtekdavo visiems vilniečiams aptarnauti?
Savo nuotraukas anuomet visi rasdavo tiesiog padėtas atvirai ant didelės lentos – išsirenki savo atvaizdą ir eini. Galėdavai visus apžiūrėti, kas buvo tą pačią dieną nusifotografavęs su tavim (ir viskas buvo lėčiau – iškart po niekam neatiduodavo jų nuotraukų, galėdavai ateiti tik kitą dieną, arba po dviejų dienų). O dabar ten vegetarų restoranas.
Interjeras itin švarus ir lakoniškas. Po grindim, po tokiu stiklu, žolės imitacija. Smarku. Ir daugybė klientų sėdi ir dirba kompiuteriais. Irgi gerai: jie yra mūsų turto kūrėjai. Žinote, kas dar man patinka? Atviras belaidis tinklas. Kam reikia rakinti restorano tinklą slaptažodžiais? Ko jūs bijote? Ar prie jūsų durų sėdės nemokamo interneto vagys? Arba gal net vagiai? Žinokit, jei jie norės vogti internetą, tai ir vogs.
Tačiau to jūsų interneto niekas nevagia. Lygiai taip pat, kaip niekas iš užsieniečių nenori pirkti Lietuvos žemės. Tai nebūkit kaip kokie daužti referendumininkai, niekada nerakinkite interneto, ir mes nevarginsime jūsų padavėjų klausimais apie slaptažodžius.
Pirmas siurprizas man buvo, kad jie ne tik mėsos ten neduoda, bet ir alkoholis jiems kažkokia, matyt, problema. Giros siūlo. Kam taip komplikuoti gyvenimą? Ar yra kas nors, kam būtų pakenkęs butelis alaus prie maisto? Juk nesiūlau prie vairo gerti. Na, iš tiesų, sakykit man. Arba aš kažko nesuprantu.
Tai užsisakom „Fritz Cola“ – čia tokie labai brangūs gaivieji gėrimai, vis populiarėjantys visokiose madingose vietose, kur ateina tokie žmonės, kuriems paprasta kola yra per paprasta. Man tai paprastoji Coca-Cola yra visai tinkamas dalykas, tikra klasika, sukurta prieš šimtmetį ir ligi šiol nepralenkta. Jei valgysim nenormalius dalykus, tai galime ir nenormalų gėrimą gerti. Jie nėra blogi, tie gėrimai. Man patinka ir kaina: €2,20 už buteliuką pats tas, kad galėčiau į apžvalgą įtraukti. Ir kas nors parašys, būtinai parašys, kad už tiek jo šeima savaitę maitinasi. Taupios to nekentėjų šeimos.
Gerai, dabar prie patiekalų. Kofta (€4,90) yra tokie vegetariški kukuliai, apie kuriuos galiu pasakyti tik tiek, kad ryžiai, kurie buvo prie tų kukulių, buvo tikrai neblogi. Man reikėtų labai, labai ilgai badauti, arba būti labai smarkiai nubaustam už ką nors, kad vėl valgyčiau tų kukulių. Kažkokie sausi ir sprangūs. Jie buvo lyg į rutuliukus susukti Lietuvos Seimo priimami įstatymai.
Žinote, kad aš dažniausiai valgau mėsainius visur, kur tik galiu gauti mėsainių? Ta prasme, rimtai. Čia mano toks pašaukimas, ar kaip čia pasakyti. Gal misija, ar dar kažką. „Radharanė“ turi keturis mėsainius valgiaraštyje, kurių trys yra veganiški, ir vienas vegetariškas. Man pataria veganišką burgerį su soja (€4), tą ir išsirenku.
Na, nežinau. Jei galėčiau rinktis gerą tikrą mėsainį, tikrai veganiško nesirinkčiau. Bet čia aš dabar esu vegetarų restorane. Aš turiu bandyti gyventi taip, kaip jie. Tai ir pabandžiau. Na, nenoriu būti vegetaru.
Galiausiai, virtų bulvių blynai su panyru, vegetarų sūriu. Šitie buvo nuostabūs. Suprantate? Aš jų ir vėl galėčiau užsisakyti. Jei šalia nebūtų mėsainių, aš nueičiau ir vėl į tą restoraną dėl tų švelnių, kaip bučinys, blynukų. Štai taip. Net ir vegetariškame restorane man gali suminkštinti mano kietą širdį.
Sumokėjome dviese €19,60 ir arbatpinigius – dar vienas privalumas, kai pavalgai beveik nemokamai. Na, gerai, labai nebrangiai, štai ką norėjau pasakyti.
Jie parodė man, kad ir klasikiniam mėsėdžiui, raudono kraujo vyrui (ta prasme, man) pas vegetarus galima užeiti. Tai geras rezultatas. Keturios žąsys iš penkių.
Radharanė, Gedimino pr. 32, Vilnius. Tel. +370 5 212 3186. Tinklalapis. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 11:00 iki 21:00.
Išskirtinis A. Užkalnio reportažas: kaip inspektuojamas restoranas