Europos centriniam bankui (ECB) įsukus bazinių palūkanų normų didinimo karuselę, pinigai pabrango ne tik skolininkams. Pastaraisiais mėnesiais visi šalies komerciniai bankai po keletą kartų skelbė apie augančias palūkanas ir indėlininkams.
Jei dar prieš metus standartinės vienerių metų trukmės indėlių palūkanos juose siekė apie 0,3 proc., tai šiandien indėlininkams siūloma grąža sudaro 2,5-3,75 procento. Tarp komercinių bankų didžiausias palūkanas už indėlius moka Šiaulių ir Medicinos bankai, mažiausias – „Citadele“.
Panašios grąžos gali tikėtis kredito unijų indėlininkai. Dauguma šių finansų įstaigų už vienerių metų trukmės indėlius siūlo daugiau kaip 3 proc. siekiančias palūkanas, o kai kuriose jos priartėja ir prie 4 proc. ribos.
Kitur grąža vis tiek didesnė
Vis dėlto dar didesnio palūkanų augimo indėlininkai turėtų nebesitikėti, nors infliaciją suvaldyti siekiantis ECB, tikėtina, bazines palūkanų normas dar kilstels.
„Aš manau, kad indėlių palūkanos jau pasiekė lubas ar yra labai arti jų. Jei bankai jas keltų dar labiau, tai būtų kažkas ypatingai nepaprasto“, – Delfi sako ekonomistas Marius Dubnikovas.
Pasak jo, indėlių palūkanos yra tiesiogiai susijusios su „Euribor“ palūkanų normomis, kurios „dar judės aukštyn, bet nejudės labai stipriai“, nes ECB jau elgsis nuosaikiau.
Žemų bazinių palūkanų aplinkoje, kol didieji bankai indėlininkams buvo itin šykštūs, kredito unijos siūlydavo keliskart didesnes, 1,2-1,5 proc. palūkanas. Tačiau dabar skirtumas beveik išnyko. M. Dubnikovas sako, kad mažesnės finansų įstaigos mokėti dar daugiau nebeturi išteklių.
„Natūralu, kad išaugus palūkanoms, kredito unijoms mokėti daugiau yra sudėtinga. Ir viskas priklausys nuo pinigų poreikis, bet šiandien pinigų kiekis einamosiose sąskaitose yra pakankamai didelis“, – teigia ekonomistas.
Visgi pašnekovas pažymi, kad nors palūkanos ir išaugo, terminuotieji indėliai ir jų grąža, palyginti su kitais investiciniais instrumentais, nėra konkurencingi.
„Pavyzdžiui, net paskolinus pačiai valstybei ir įsigijus jos leidžiamų obligacijų, galima gauti 4,5 proc. grąžą. Tai yra daugiau už indėlį. Investuojant į akcijas ar investicinius fondus, grąžos yra dar gerokai didesnės ir ilguoju laikotarpiu siekia 8-9 proc. Bet viskas priklauso nuo rizikos tolerancijos lygio“, – aiškina M. Dubnikovas.
Terminuotųjų indėlių daugėja
Visgi žmonių, kurie savo santaupas nusprendžia padėti į indėlį daugėja. Lietuvos banko duomenimis, ši tendencija prasidėjo vasarį – būtent tuomet komerciniai bankai pradėjo palūkanų didinimo maratoną.
Kovo duomenimis, Lietuvos finansų įstaigose gyventojai laikė 21,2 mlrd. eurų indėlių, iš jų 17 mlrd. eurų – einamosiose sąskaitose. Kovą, palyginti su vasariu, terminuotųjų indėlių padaugėjo 235 mln. Eur (6,2 proc.), o einamųjų indėlių sumažėjo daugiau nei 150 mln. eurų.
Iš viso terminuotieji indėliai kovo pabaigoje sudarė 4 mlrd. eurų, didžiausią jų dalį – 2,75 mlrd. eurų – sudarė indėliai iki metų trukmės. Jų per mėnesį padaugėjo 142 mln. eurų (5,5 proc.).
Lietuvos bankų asociacija nekomentuoja, kokia kryptimi toliau galėtų judėti indėlių palūkanos, pasak jos, asociacijos nariai kainodaros sprendimus priima individualiai, o indėlių palūkanų rodikliai skirtingų šalių rinkose įprastai koreliuoja su centrinių bankų priimamais sprendimais dėl palūkanų normų.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas feisbuke rašo, kad atsakymas į klausimą, ar indėlių palūkanos didės ir toliau, priklauso nuo to, ar dar didės tarpbankinės palūkanų normos ir kaip keisis santykis tarp terminuotų indėlių palūkanų normų ir centrinio banko ar „Euribor“ palūkanų normų.
„Ateities sandoriai, ir daugelio bankų (įskaitant ir mūsų) ekonomistų prognozės rodo, kad pikas nėra toli: 3 mėn. „Euribor“ dabar siekia 3,3 proc., o viršūnė gali būti 3,6-3,8 proc., ties kuria 12 mėn, „Euribor“ palūkanų norma stabilizuojasi“, – teigia banko ekonomistas.
Pasak jo, santykis tarp didžiųjų bankų 12 mėn. terminuotų indėlių (3-3,5 proc.) ir 12 mėn. „Euribor“ palūkanų normų (3,8 proc.) Lietuvoje dabar yra apie 0,78-0,9.
„Ne euro zonos šalyse, kur palūkanos jau yra pradėtos kelti anksčiau negu euro zonoje, šis santykis laikosi apie 0,8, arba panašiai kaip ir Lietuvoje dabar. Ir čia dar reiktų įvertinti tai, kad Lietuvoje indėlių ir paskolų santykis yra mažiausias“, – pažymi T. Povilauskas.
Anot jo, tai rodo, kad terminuotų indėlių palūkanų normos namų ūkiams Lietuvoje greičiausiai gali augti toliau tik tuo atveju, jei „Euribor“ palūkanų normos didės labiau negu dabar.
„Todėl, belaukdami didesnių palūkanų, nepražiosokite“,– įrašą baigia SEB ekonomistas.
Beatodairiškas didinimas - neracionalus
Delfi kalbinti komerciniai bankai teigia, kad indėliai jiems yra svarbus lėšų šaltinis, tačiau apie tolimesnį jų palūkanų augimą kalba aptakiai.
Pavyzdžiui, „Luminor“ Kasdienės bankininkystės produktų skyriaus vadovė Aušrinė Mincienė teigia, kad bankas stebi tarpbankines palūkanų normas ir konkurentų elgesį. Pasak jos, „pastaruoju metu bankai leidosi į atvirą konkurencinę kovą dėl indėlių, tačiau nepamiršdami, kad indėliai, visgi, yra įsipareigojimai ir jų beatodairiškas didinimas yra neracionalus“.
„Konkurencija indėlių rinkoje yra pakankamai didelė, pavyzdžiui, didieji Europos bankai Baltijos šalyse konkuruoja dėl galimybės pritraukti didžiųjų Lietuvos verslo įmonių lėšas. Bankams tenka konkuruoti ne tik su Lietuvoje veikiančiais bankais ar kredito unijomis, tačiau ir su didžiausiais globalių rinkų žaidėjais. Privačių asmenų indėliai taip pat lengvai migruoja į bet kurią kredito įstaigą, dalyvaujančią indėlių draudimo sistemoje, todėl didieji bankai nuolat stebi mažesniųjų bankų ar kredito unijų indėlių politikos pokyčius ir reaguoja atitinkamai“, – sako A. Mincienė.
Jos teigimu, bankų kainų politika priklauso nuo strateginių tikslų, situacijos rinkoje ir klientų poreikių. Bankai nuolat aktyviai seka makroekonomines tendencijas ir, priimdami sprendimus, atsižvelgia į bendrą situaciją.
„Luminor“ atstovė teigia, kad gyventojų susidomėjimo indėliais augimas stebimas nuo praėjusių metų rudens: „Šios tendencijos greičiausiai susijusios su didele infliacija ir noru uždirbti iš banke laikomų lėšų. Dėl šių priežasčių mes matome, kad terminuotųjų indėlių paklausa yra didėjanti“.
Pasak A. Mincienės, dalis indėlių lėšų yra perskolinamos kredituojant verslą ir gyventojus, todėl indėliai buvo ir yra labai svarbus lėšų, skirtų skolinimui, šaltinis. Indėlių reikšmė dar išaugo pinigams smarkiai pabrangus kapitalo rinkose.
„Tarkime, norėdamas pritraukti kapitalo leidžiant obligacijas, bankas tarptautinėse rinkose turėtų sumokėti dar ir papildomą premiją už tai, kad po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą Baltijos šalių rizikos vertinimas taip pat keitėsi. Tokiomis aplinkybėmis natūraliai mažėja noras skolintis išorėje, didėja skolinimosi iš klientų poreikis“, – sako A. Mincienė.
Tuo metu Šiaulių bankas teigia besilaikantis strategijos išsiskirti iš kitų Lietuvoje veikiančių bankų aukštomis indėlių palūkanų normomis, todėl jos nuolat jas peržiūrimos ir stengiamasi reaguoti. Tai, ar indėlių palūkanos dar kils, priklausys nuo situacijos rinkose.
„Gerėjant sąlygoms, klientų susidomėjimas indėliais pastaruoju metu vis auga. Terminuoti indėliai yra vienas iš keleto pagrindinių banko finansavimosi šaltinių, kurių pritraukimas yra svarbus bankui sparčiai augant bei išlaikant likvidumo rodiklių vykdymą su atsarga“, – nurodo Šiaulių bankas.
Pavelas Ladziato, „Swedbank“ Privačių klientų tarnybos vadovas, pažymi, kad bankas ir toliau fiksuoja perteklinį likvidumą, tad šis rodiklis nedaro jokios įtakos sprendimams dėl indėlių palūkanų didinimo.
„Sprendimui didinti indėlių palūkanų normas įtakos turėjo spartus ECB palūkanų didinimo tempas, kurio ritmu atitinkamai kilo ir „Euribor“ palūkanų norma rinkoje. Be to, nuolat stebime situaciją rinkoje ir į ją reaguojame, siekdami pasiūlyti savo klientams konkurencingas indėlių palūkanas“, – teigia P. Ladziato.