Lietuvos bankas skaičiuoja, kad šiais metais infliacija šalyje gali jau siekti 1,9 proc. (2016 m. gruodžio mėn. (2016 m., palyginti su 2015 m.) vidutinė metinė infliacija sudarė 0,9 proc.). Vis dėlto ekonomistai atkreipia dėmesį, kad paslaugų kainos paskutiniu metu kilo nepagrįstai ir gali privirti šalies ekonomikai bėdų.
„Nordea“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas skaičiuoja, kad nuo 2014 metų pradžios būsto remonto paslaugų kainos išaugo net 39 proc., viešojo maitinimo paslaugų kainos – 20 proc., kirpyklų paslaugos – 17 proc., gydymo paslaugos – 16 proc., odontologų – 15 proc., poilsio ir kultūros – 14 proc.
Skaičiuojant bendrai, visos paslaugos per trejus metus pabrango 10 proc., kai prekės bendrai per šį laikotarpį atpigo 1 proc. Reikėtų pridėti ir tai, kad maisto prekės per trejus metus pabrango 3 proc.
„Man nelabai patinka paslaugų kainų kitimo tendencija. Čia reikėtų ir vartotojams gerai pagalvoti, atkreipti dėmesį ir pasiskaičiuoti, ar tikrai tų paslaugų kaina yra reali. Žinoma, per paskutinius trejus metus kilusios paslaugų kainos susijusios ir su euru, bet ir ne tik: minimalus darbo užmokesčio kėlimas, jausmas, kad nugalėjome krizę, sukuria įspūdį, kad galima kainas smarkiai kelti. Ir ypač tam tikrų paslaugų kainos yra užbėgusios į priekį“, – įsitikinęs ekonomistas.
Pasak jo, pastebima, kad kai kurių paslaugų kainos kilo tokiu pačiu greičiu kaip vidutinės pajamos, o tai kelia minčių apie naują grėsmę.
„Yra grėsmė, kad žmonės susidaro įspūdį, kad visos kainos kyla tiek, kiek paslaugų, o tada gyventojai pradeda reikalauti daug didesnio darbo užmokesčio. Gali nutikti taip, kad vėl mes įsisuksime į kainų ir atlyginimų augimo spiralę, kurią matėme 2005-2007 m.“, – įspėjo ekonomistas.
Ž. Maurico teigimu, taip sparčiai kylančios paslaugų kainos gali paveikti visą ekonomiką, kai vieną dieną galime atsibusti ir pamatyti, kad kainos Lenkijoje dvigubai mažesnės, ar suvienodėjo su kainomis, pavyzdžiui, Suomijoje.
„Tai kelias, kuriuo Lietuvai nelinkiu eiti, nes galime nueiti neteisingu keliu ir paskui reikės vėl imtis tam tikrų priemonių ir grįžti iš iliuzijos“, – kalbėjo ekonomistas.
Paminėdamas, pavyzdžiui, restoranų kainas, Ž. Mauricas prisipažino, kad ir pats paskutiniu metu užsuka į juos: „Taip, kainos pakilo. Suprantu, kad kai kur pakilo ir kokybė, bet dauguma vis dėlto kainas pakėlė, o kokybės nepagerino. Ir dabar jau galima sakyti, kad kainos ir kokybės santykis yra praktiškai geresnis Italijoje, Ispanijoje ir net pačioje Skandinavijoje lyginant su Lietuva. Tai čia ir kyla klausimas, ar verta Lietuvoje sumokėti daugiau nei 10 eurų už paprastą patiekalą, kuris paprastas ir nedidelis, jei Kopenhagoje už 18 eurų gauni dvigubai didesnę porciją ir kokybiškesnį patiekalą“.
Ekonomistas nerimauja, kad su tokiais sparčiais paslaugų kainų augimais Lietuva gali tapti greičiau brangi nei turtinga valstybė.
„Tuomet prarastume patrauklumą tiek užsienio investicijoms, tiek užsienio piliečiams. Manau, kad ir Vyriausybė čia turėtų atkreipti dėmesį ir imtis priemonių: mažinti darbo jėgos apmokestinimą, daugiau teikti informacijos apie kainas“.
Didelės bėdos nemato
SEB banko prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas apie paslaugų kainų augimą, pirmiausiai atkreipė dėmesį, kad paslaugos yra imlios darbui, o todėl didelė dalis kainos sudaro užmokestis darbo jėgai.
„Todėl tam tikra proporcija tarp atlyginimų augimo ir paslaugų kainų didėjimo yra užprogramuota. Emigracija nusausino darbo rinką ir nenorėdami prarasti darbuotojų darbdaviai priversti kelti algas. O kylant atlyginimams paslaugų kainos reaguoja jautriau už prekių kainas“, – aiškino ekonomistas.
Kartu G. Nausėda pripažino, kad po euro įvedimo paslaugų kainos auga greičiau nei vidutiniškai brangsta prekės.
„Tik kalbant apie kainų ir atlyginimų spiralę, nežinau, ar čia kažkas būtų naujo, jei žmonės pradėtų galvoti, kad visos kainos Lietuvoje kyla. Jau dabar taip yra galvojama ir dažniausiai, kad kainos kyla daug sparčiau nei skelbiama oficialios statistikos. Tai, matyt, yra šių dienų požymis – žmonės nepasitiki oficialiąja statistika ir yra linkę apibendrinti viską pagal smarkiausiai išaugusias prekių kainas“, – kalbėjo pašnekovas.
G. Nausėda nenudžiugino kalbėdamas ir apie ateities paslaugų kainų augimą: „Lūkesčiai kainų didėjimo lieka ir toliau labai dideli. Nematau priežasčių, kodėl jie galėtų sumažėti. Šiuo metu matome infliacijos spartėjimo požymius, bet nematau čia didelės grėsmės, nes darbo užmokesčio augimas, kuris dabar matomas Lietuvoje, yra būtina sąlyga pristabdyti migraciją ir artėti pajamų lygiu vakarietiškų standartų link. Lietuvai tai šiandien nepaprastai svarbu“.
Kartu ekonomistas pastebėjo, kad žiūrint į „Eurostat“ statistiką matyti, kad Lietuvoje produktų kainos jau beveik pasiekė Europos Sąjungos vidurkį, o paslaugų lygis dar liko toli iki vidurio: „Spraga tarp paslaugų kainų čia ir vakaruose daug didesnė nei tarp produktų kainų“.
Gali būti ir blogiau
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas taip pat pripažino ir pats pajutęs paslaugų kainų augimą.
„Mano asmeniniu vertinimu, tų paslaugų, kurias pats naudoju, kainos yra išaugusios“, – sakė jis.
Kartu pašnekovas išvardijo augančių paslaugų kainų priežastis: minimalaus atlyginimo kėlimas, kartu su tuo augančių ir kitų mokesčių formų dydžiai, pavyzdžiui, verslo liudijimų, euro veiksnys.
„Jei anksčiau maža suma buvo 10 litų, tai dabar ją suprantame, kaip 5 eurai, o tai jau tikrai daug daugiau nei 10 litų (17,26 Lt – red.)“, – kalbėjo Ž. Šilėnas.
Žinoma, kaip augančių kainų priežastį, jis įvardijo ir augančias gyventojų pajamas.
„Vis dėlto nebūčiau kategoriškas, kad būtent dėl augančių paslaugų kainų įsisuks atlyginimų ir kainų spiralė. Čia reikėtų jau gilesnės analizės“, – svarstė Ž. Šilėnas.
Pašnekovas visgi siūlė susitaikyti su tuo, kad kol šalyje augs atlyginimai, paslaugų kainų augimas bus šalutinis nemalonumas.
„Būtų didesnė problema, jei atlyginimai kristų, o paslaugų kainos nekristų“, – reziumavo jis.