Eurų „spausdinimas“: jau galima raškyti vaisius?

Europos centrinio banko (ECB) kiekybinio skatinimo programa jau spėjo duoti teigiamų rezultatų: paties ECB balansas pradėjo augti, Graikijos problemos nepersidavė kitoms šalims, o JAV dolerio ir Kinijos juanio atžvilgiu smuktelėjęs euras padidino kai kurių eksportuojančių šalių konkurencingumą. Taip LRT.lt sako ekonomistai Gitanas Nausėda ir Žygimantas Mauricas. Tačiau pašnekovai pastebi, kad tiesioginės naudos iš šios programos Lietuva laukti neturėtų.

Praėjus pusei metų po ECB pradėtos kiekybinio skatinimo programos pradžios, teigiamą impulsą euro zonos ekonomika jau gali justi.

„Pinigų politikos teorija sako, kad pinigų politikos impulsai realųjį ekonomikos sektorių pasiekia per laikotarpį nuo 9 mėnesių iki 1,5 metų. Tačiau finansų rinkoje mes jau matome teigiamų ženklų.

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad paties ECB balansas aiškiai pradėjo augti. Iki kiekybinio skatinimo ECB balansas ne tik neaugo, jis traukėsi. Ši kiekybinio skatinimo politika buvo gyvybiškai reikalinga ir ji jau duoda rezultatų: daugiau pinigų patenka į apyvartą“, – kalba SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda.

Savo ruožtu banko „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas pastebi, kad dėl ECB programos Graikijos „užkratas“ neišplito į kitas valstybes.

„Užkratas“ iš Graikijos visiškai nepateko į kitas valstybes. Tai neįvyko būtent dėl ECB programos, dėl kurios vertybinių popierių pajamingumas beveik neišaugo. Mėgstu kartoti vieną konspiracijos teoriją, kad galimybė užbėgti tokiems įvykiams už akių, žinant Graikijos problemas, galėjo būti vienas iš šios programos tikslų.

Dar viena teigiama kiekybinio skatinimo programos pasekmė – rekordiškai aukštas euro zonos prekybos perteklius. JAV doleris bei Kinijos juanis sustiprėjo euro atžvilgiu, tad išaugo eksportuojančių euro zonos šalių konkurencingumas. Tai neša papildomas pajamas ne tik Vokietijos, bet ir Prancūzijos įmonėms“, – vardija Ž. Mauricas.

Pigių pinigų skolintis nepuola

Kol kas finansų institucijos dar tik tikisi kredito paklausos augimo, kuris duotų impulsą augti visai ekonomikai. Tačiau verslas noro skolintis ir investuoti kol kas nedemonstruoja. LRT.lt kalbintų ekonomistų teigimu, daugiausia įtakos tam turi politinis neapibrėžtumas.

„Kreditavimo procesą išjudinti vis dar yra ganėtinai sudėtinga. Dėl politinio neapibrėžtumo, neaiškios verslo ciklo stadijos, situacijos Graikijoje trūksta paklausos, verslininkų noro skolintis ir investuoti.

Dėl to negalime sakyti, kad kiekybinis skatinimas duoda akivaizdžius vaisius, dar reikia šiek tiek palūkėti. Bet kad žingsnis žengtas tinkama linkme – galime neabejoti“, – sako G. Nausėda.

Ž. Mauricas pažymi, kad Europa yra geidžiamiausias regionas investicijoms, tačiau Graikijos problemos, artėjantys rinkimai Ispanijoje, imigrantų krizė, galimas Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES yra tie politinio neapibrėžtumo elementai, kurie investicijas atbaido bene labiausiai.

„ECB kiekybinis skatinimas negali užtikrinti visapusiško proveržio. Kol euro zona nebus vieninga, tol ji nebus labai patraukli investuotojams.

Kai taip nutiks, manau, daugybė problemų pradės spręstis. Tačiau išliks rizika, kad euro zonos ekonomikai judant pirmyn, kai kurios šalys, taip pat ir Lietuva, gali nebevykdyti reikalingų reformų, prisikurti problemų ateičiai“, – teigia Ž. Mauricas.

Visų ligų kiekybinis skatinimas neišgydys

Pasak G. Nausėdos, kiekybinis skatinimas nėra vaistas nuo visų euro zonos ligų, tačiau tai nereiškia, kad jis negali atnešti teigiamų rezultatų.

„Mėgstu sakyti, kad pinigai yra kaip vanduo – jei po žeme esama vandens srovės, anksčiau ar vėliau jis pasimatys paviršiuje. Tą pačią metaforą galima pritaikyti kreditavimui. Jei pinigų yra daugiau, jie lengviau pasiekiami, jie išjudina kreditavimą.

Žinoma, tai nesprendžia struktūrinių problemų: joms reikia ne kiekybinio skatinimo, o politinės valios, kurios dažniausiai trūksta. Kaip padaryti, kad tos struktūrinės reformos būtų vykdomos, – milijono vertas klausimas. Turbūt reikalinga iniciatyva ES lygiu, nes atskiros valstybės, įsipainiojusios į savo vidinius politinius žaidimus, pritrūksta politinės valios“, – kalba G. Nausėda.

Ž. Mauricas atkreipia dėmesį į tai, kad reikalingas viešojo sektoriaus, darbo rinkos reformas įvykdžiusios šalys po krizės atsigauna kur kas lengviau, yra konkurencingos ir stabiliai auga.

„Negalime užsnūsti ir mėgautis tuo, kad nieko nedarant situacija gerėja. Mūsų ekonomika turi augti po 4–5 proc., kad palaikytume tą inerciją, sustabdytume emigracijos srautus“, – tikina Ž. Mauricas.

Lietuvos laimėjimai – netiesioginiai

Tikimasi, kad ECB kiekybinio skatinimo programa suteiks impulsą sėkmingam euro zonos ekonomikos augimui. Kol kas daugiausiai iš ECB kiekybinio skatinimo programos laimi didžiausias skolas turinčios bei daug eksportuojančios šalys. Tarp šalių, kurios patirs tiesioginę kiekybinio skatinimo programos naudą, Lietuvos nematyti.

„Lietuva apčiuopiamos greitos naudos tikėtis turbūt negali. Tačiau turint mintyje tai, kad euro zona yra mūsų svarbiausias prekybos partneris, mums pakaktų netiesioginės naudos.

Jei euro zona pradėtų augti sparčiau, joje atkustų kreditavimas, mes galėtume lengviau pardavinėti savo prekes. Pastaruoju metu, deja, ES rinka patyrė nuosmukį, kuris neleido mums didinti eksporto į tą pusę. Turint mintyje, kad savo produkcijos negalime išvežti ir į Rytus, mums euro zonos atsigavimas yra nepaprastai svarbus“, – pabrėžia G. Nausėda.

Savo ruožtu Ž. Mauricas atkreipia dėmesį į tai, kad, investuotojams atgavus pasitikėjimą atkutusia euro zona, Lietuva turėtų dėti visas pastangas pritraukti investicijas.

„Tiesiogiai kiekybinis skatinimas mums nėra naudingas, jis daugiau vykdomas dėl tų valstybių, kurios labai sunkai dorojosi su krize. Vienintelis šansas mums pasinaudoti kiekybiniu skatinimu – pasiekti, kad investicijos, kai investuotojai atgaus pasitikėjimą euro zona, atkeliautų į mūsų šalį“, – sako Ž. Mauricas.