Kaip atrodė stabiliausias Lietuvos pinigas

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras pristato Stanislovo Sajausko knygą „Lito istorija“. Litas, kurio istorija tiesiogiai siejasi su dviem Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiais, apimančiais 1922–1940 ir 1992–2015 metus, o pavadinimas – su Lietuvos vardu, jos piliečių sąmonėje išlieka kaip tautinė ir stabiliausia valiuta.

Po Lietuvos aneksijos 1940 m. birželio 15 d. buvo nutrauktas nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimas ir lietuviškų pinigų kursavimas, Lietuvos bankas paverstas SSRS valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora, ir nuo 1941 m. kovo 25 d. litų apyvarta buvo uždrausta, jis išimtas iš piniginės apyvartos ir įvestas rublis. Lito banknotai sudeginti, didelė dalis išvežta į Maskvą, o 15 mln. litų 1941 m. pagrobė vokiečiai. Pirmasis lito gyvenimo etapas baigėsi.

Atkurta nepriklausomybė sužadino nacionalinės valiutos atgimimo viltį ir atsirado puikia proga atnaujinti nacionalinio tapatumo interpretacijas kuriant banknotus. Lito kūrimo procesas buvo ilgas. Valiutos kūrimo patirties Lietuvoje neturėjo nei konkurso organizatoriai, nei dailininkai.

Lito išvaizda buvo kuriama ilgai ir nuosekliai. Dailininkų grupės darbas truko apie metus. Paskelbus konkursą dailininkams teko užduotis pasirinkti, ką vaizduoti banknotuose. Pasiūlymuose matyti, kad į atkuriamą litą jie žiūrėjo kaip į tarpukario banknotų tąsą. Banknotus dažnai puošė įmantrūs ornamentai ir šriftai, buvo gausu liaudiškų audinių, juostų ornamentų, medinių verpsčių ir langų papuošimo fragmentų. Buvo ir pasiūlymų vaizduoti Lietuvos kunigaikščių portretus – ne realius, o įsitvirtinusius tradicinėje ikonografijoje.

Kiekvieno lietuvio sąmonėje litas sukelia šiltus jausmus, žadina nostalgiją. Kita vertus, euro įvedimas parodo valstybės ryžtą nesidairant į šalis, tuo labiau nesigręžiojant atgal, žengti Vakarų Europos keliu. Nuo šiol lietuviškos euro monetos, paženklintos valstybiniu herbu – Vyčiu – ir lietuvišku valstybės vardu, Lietuva skleidžia ne tik Vakarų Europai, bet ir visam pasauliui gerąją žinią apie mūsų šalį. S. Sajausko knyga „Lito istorija“ žodžiais ir vaizdais primena reikšmingą lietuviško lito kelią iki dabartinių eurų, jo vaidmenį mūsų valstybės istorijoje, ekonomikoje, visuomenės sąmonėje.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Naujas litų istorijos etapas – monetos

Ant prasto popieriaus atspausti pinigai, ypač centai, apyvartoje greitai susidėvėdavo, todėl netrukus iškilo poreikis kalti monetas, pakeisiančias banknotus. Dar 1923 m. spalio 12 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija paskelbė konkursą 1, 2, 5, 10, 25, 50 centų ir 1, 3, 5, 25, 50 litų monetų projektams, kurie išreikštų tautinio meno dvasią¹. Projektų autoriams pažadėtos premijos nuo 100 iki 5000 litų, o premijuoti projektai turėjo tapti valstybės iždo nuosavybe².

Gal dėl nepakankamai apibūdintų reikalavimų ar dėl pernelyg trumpo dviejų savaičių termino iš pateiktų projektų komisija tik du grafinius projektus pripažino tinkamais. Po 300 litų premijuoti skulptoriaus Bernardo Bučo (1903–1979) 5 ir 10 centų projektai. Komisija taip pat nusprendė įsigyti Bučo 1 ir 10 litų projektus (sumokėjo po 200 litų už kiekvieną) bei Juozo Kaminsko (1898–1957) 50 centų ir Balio Buračo (1897–1972) 3 litų projektus, kiekvienam paskirdama po 100 litų premiją. Konkurso rezultatai netenkino Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos lūkesčių, tačiau nutarta naujo konkurso neskelbti, o kreiptis į žinomus skulptorius ir prašyti jų pateikti savo projektus – apie tai liudija Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus (1885–1970) 1923 m. sukurtų ir 1924 metais pažymėtų Lietuvos monetų grafiniai projektai.

Neskelbtą konkursą, matyt, laimėjo Juozas Zikaras (1881–1944), nes 1923 m. gruodį Finansų, prekybos ir pramonės ministerija kreipėsi į jį siūlydama nulipdyti metaliniams pinigams tinkamą Vyčio modelį, o 1923 m. gruodžio 28 d. Ministerija sudarė su Zikaru sutartį, pagal kurią jis iki 1924 m. kovo 1 d. turėjo pagaminti vaškinius 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų ir 1, 3, 5, 10 litų monetų modelius. Vienoje jų pusėje turėjo būti vaizduojamas Vytis, užrašas LIETUVOS RESPUBLIKA ir nurodyti 1924 metai. Prie sutarties buvo pridėti keturi 1923 m. konkurse premijuoti darbai: Bernardo Bučo 5 ir 10 centų, 1 ir 10 litų bei Balio Buračo 3 litų grafiniai projektai, ir įpareigota juos panaudoti savo kuriamuose monetų modeliuose.

Pastebėtina, kad visi šie lietuviškų monetų kūrimo veiksmai buvo vykdomi dar nesant įstatyminio pagrindo – Seimui nepriėmus Monetų įstatymo, kuriame turėjo būti nustatyti esminiai būsimų metalinių pinigų parametrai (nominalai, metalai, tauriųjų metalų prabos ir kt.). Tik 1924 m. birželio 20 d. Seimas priėmė, o 1925 m. balandžio 3 d. papildė Monetų įstatymą. Šiuo įstatymu galutinai nustatyta, kad:

• Valstybės iždui suteikiama išimtinė teisė kalti ir leisti į apyvartą metalo pinigus; pinigai kalami iš aukso, sidabro bei vario ir aliuminio lydinio.
• Kiekvienas pilietis turi teisę pristatyti Valstybės iždui aukso monetoms kalti; už monetų nukalimą imamas Finansų ministro nustatytas mokestis.
• Įstatymas nustatė į apyvartą išleidžiamų monetų kiekį: vario ir aliuminio – iki 2 litų vienam gyventojui; sidabro – iki 6 litų vienam gyventojui; aukso – neribotą.
• Leidžiant į apyvartą monetas, banknotai iki 2 litų imtinai iš apyvartos išimami.

Prieš priimant minėtus įstatymus Juozo Zikaro darbus kontroliavo, keitė ir tvirtino sutarties sąlygas Finansų, prekybos ir pramonės ministerija, vadovaujama Vytauto Petrulio. Pagal sutartį Zikaras sukūrė vienuolikos monetų aversų (su Vyčiu) ir reversų modelius, pagal kuriuos ir buvo nukaltos 1925 m. laidos 1, 5, 10, 20, 50 centų ir 1 lito monetos. Dalis sukurtų modelių dienos šviesos neišvydo – liko tik jų gipsiniai modeliai, nes vėliau priimtame Monetų įstatyme buvo atsisakyta kalti 2 centų ir 10 litų monetas, o 2 ir 5 litų monetų išvaizda priderinta prie 1 lito. Tad 1923 m. gruodžio 28 d. Juozo Zikaro sutartyje numatytas 2 litų gipsinis modelis su saule reverse (pagal Balio Buračo 3 litų grafinį projektą), 5 litų – su gubomis ir 10 litų – su verpėja (pagal Bernardo Bučo grafinį projektą) nebuvo realizuoti, jie tebesaugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje³.

Centams kaldinti (aliumininės bronzos monetoms) Finansų ministerija paskelbė konkursą, įvykusį 1924 m. rugsėjo 10 d. Kaune. Iš 14 konkurse dalyvavusių monetų kalyklų komisija pasirinko mažiausiai (1 955 578 litus) užsiprašiusią Anglijos Birmingamo King’s Norton Metal Works bendrovę. Su šios solidžios bendrovės atstovu Normanu Neviliu (Norman Neville) Finansų ministras Vytautas Petrulis 1924 m. rugsėjo 22 d. pasirašė aliumininės bronzos monetų gamybos sutartį, pagal kurią monetų pavyzdžiai turėjo būti pateikti Finansų ministrui per 7 savaites nuo patvirtintų monetų modelių įteikimo bendrovei datos. Pirmoji monetų siunta turėjo būti nukalta ir atgabenta į Kauną per 9 savaites po pavyzdžių patvirtinimo Finansų ministerijoje. 10 vienpusių (po 5 averso ir reverso vienetus) pavyzdžių, matyt, buvo atgabenta ir patvirtinta (šiuo metu jie saugomi Trakų istorijos muziejuje⁴). Sutarta 3 milijonų aliumininės bronzos monetų partija laivu į Klaipėdą išsiųsta 1925 m. sausio 21 d., o centai išleisti į apyvartą 1925 m. pirmosiomis vasario dienomis.

Sidabrinėms monetoms kalti surengtas konkursas įvyko 1925 m. balandžio 30 dieną. Jame dalyvavo penkios užsienio kalyklos, tačiau tik vienos pateikti pavyzdžiai atitiko konkurso sąlygas. Tai buvo didžiausios kainos užsiprašiusi Anglijos bendrovė Johnson Matthey Co. Ltd, pateikusi Anglijos Karališkajai monetų kalyklai (Royal Mint) nukaltus pavyzdžius ir užsiprašiusi 5 443 900 litų. Nors pagal konkurso sąlygas likus tik vienam tinkamam pretendentui konkursas buvo neįskaitytas, tačiau Ministrų kabinetui pasitarus ir suderėjus nuolaidą iki 5,3 milijono litų, pasirašyta sutartis su Johson Matthey Co. Ltd bendrove, kuri apsiėmė Anglijos Karališkojoje monetų kalykloje savo lėšomis ir iš savo metalo nukalti sidabrines monetas. Pagal sutartį kalykla įsipareigojo pirmąją monetų partiją, gavusi Lietuvos Finansų ministerijos monetų pavyzdžių patvirtinimą, nukalti per 2,5 mėnesio, kitą dalį – per kitus du mėnesius. 1925 m. spalio 29 d. į Klaipėdą pristatytos 2 ir 5 litų nominalo monetos, lapkričio 26 d. jos išleistos į apyvartą. 1926 m. sausio 12 d. Lietuvą pasiekė likusios (1 lito) monetos.

Jono Karecko-Kario duomenimis, iš viso su 1925 m. data nukaltų monetų suma – 20,95 milijono litų.

1925 m. liepos 15 d. Ministrų kabinetas skulptoriui Juozui Zikarui pavedė sukurti 50 litų auksinės monetos modelius ir 1926 m. biudžete numatė 0,5 milijono litų monetoms kaldinti. Deja, Zikaras tik įpusėjo projekto ruošimą (Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje saugomi abiejų pusių plastilininiai modeliai medinėje dėžutėje). Monetos averso modelis išbaigtas. Jame pavaizduota Lietuvos Respubliką simbolizuojanti sėdinti moteris su Gedimino pilies formos karūna, kaire ranka ji pasirėmusi į skydą su Vyčio kryžiumi, dešinėje – laiko vėliavą. Iš abiejų pusių užrašyta Lietuvos Respublika, apačioje – 1926 metai. Monetos reversas neišbaigtas. Jame pavaizduotas artojas su žagre ir arklys, bet nėra nei vadelių, nei nurodyto monetos nominalo (50 litų). Matyt, nesant privačių užsakymų, Vyriausybė atsisakė pasinaudoti įstatymo numatyta galimybe kaldinti apyvartines auksines monetas.

^{1 Gerarda Dručkuvienė, „Išskirtinė Juozo Zikaro kūrybinės veiklos sritis“, Vytauto Didžiojo karo muziejus: almanachas, Kaunas: Krašto apsaugos ministerija, 2011, p. 197–202.
2 Eduardas Remecas, „1925 m. laidos Lietuvos Respublikos monetų kūrimo ir kaldinimo problematika“, Pinigų studijos, 2015, nr. 2, p. 48–62.
3 Miglė Banytė, Vaiva Laukaitienė, Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009, p. 147, 152.
4 Muziejus laikraštyje 2008–2009=Museum in the Newspaper, sudarytojai Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, Trakai: Trakų istorijos muziejus, 2011, p. 26.}