Vilnietė Monika su draugu nusprendė pavakarieniauti prabangiame Vilniaus centre įsikūrusiame restorane „La Provence“. Galantiškas padavėjas porai atnešė meniu, padėjo jį ant stalo, o kartu pateikė ir alyvuogių, itališkos duonos bei padažą.
„Išsirinkome sriubą, antrus patiekalus, desertus“, - pasakojo mergina.
Tikėdamasi, kad alyvuogės su duona yra nemokamai restorano tiekiamas užkandis, mergina neskubėjo vaišintis jomis. Kai buvo atnešta sriuba, simboliškai paragauti užkandžiai buvo išnešti.
„Už du asmenis susimokėti turėjome apie 320 Lt, tačiau sąskaitoje pamačiau įrašytus ir užkandžius – 10 Lt. Man tai pasirodė labai keistas, nemalonus ir net žeidžiantis gestas. Nesu mačiusi, kad gerame restorane atneštų kažką su meniu ir reikėtų už tai mokėti, - stebėjosi vilnietė. - Jei jau pas juos taikoma tokia politika, tai gal galėjo nors paklausti, ar mes norime užkandžių“.
Monika pasakojo, kad pati yra dirbusi prabangiame restorane Olandijoje, kur užkandžiai buvo tiekiami restorano svečiams, tačiau niekada už juos nebuvo prašoma mokėti.
Mokestis padeda suskaičiuoti klientus
Vienam klientui taikomas 5 Lt mokestis.
„Jis – mažesnis nei savikaina, nes patiekiamos alyvuogės iš Ispanijos, geras aliejus, duona, kepta mūsų kepykloje. Kartais kai pasižiūri, kiek suvalgoma duonos ir aliejaus, matai įspūdingus skaičius“, - kalbėjo restorano vadovas.
A. Oželis teigė, kad mokestį už prieš pagrindinį maistą patiekiamus užkandžius taiko ne dėl ekonominės naudos, bet jis padeda suskaičiuoti restorane apsilankiusius klientus.
„Daugiau tai daroma dėl vidinės apskaitos: leidžia suskaičiuoti, kiek pas tave klientų apsilankė“, - pasakojo prabangaus restorano valdytojas.
Užkandžių kultūra smelkiasi į Vilnių
Ne visi restoranai į užkandžius žiūri tik kaip į priedą prie pagrindinio klientų maisto.
Daugiau nei du mėnesius veikiančio restorano Vilniaus g. „Lizarran“ vadovas Gediminas Jankus teigė, kad jų restorane teikiami užkandžiai yra tapę mažų porcijų patiekalais.
Vilnietis Paulius į „Lizarran“ restoraną užsuko pakviestas gatvėje darbuotojo.
„Prisėdau, užsisakiau gėrimą. Priėjo padavėja su lėkštute ir pasiūlė vaišintis užkandžiu-sumuštinuku. Mačiau, kad siūlo visiems. Vieni ima, kiti – ne. Pasivaišinau ir aš. Vėliau matau, kad padavėja suskaičiavo pagaliukus, likusius nuo sumušinukų ir reikėjo už juos susimokėti“, - pasakojo vilnietis.
Mažesnio užkandžio kaina – 4 Lt, didesnio – 6 Lt. Vyras prisiminė, kad tvarka dėl mokamų užkandžių buvo aiškiai paaiškinta už baro esančioje lentoje.
„Mūsų kavinėse vis populiarėja Vakarų kultūra. Lietuviai įpratę, kad viskas griežtai – pagal meniu, tiksli kaina. Tačiau restoranų savininkai pradeda kurti nerūpestingo svečiavimosi koncepciją“, - pastebėjo vilnietis.
Pasak pašnekovo, lankydamasis Vilniaus kavinėse ar restoranuose jis jaučiasi kartais taip, kaip ateidamas į svečius pas savininką. O itin svetingai pasijaučia, jei šeimininkas dar ir kokiu užkandžiu nemokamai pavaišina.
„Žinoma, kartais tas vaišingumas gali ir nustebinti kaina, kai pateikiama sąskaita“, - teigė jis.
Užkandžiai – kaip patiekalai
Restorano „Lizzaran“ bendrasavininkas G. Jankus pabrėžė, kad į jo restorane patiekiamus užkandžius jis žiūri kaip į patiekalus.
„Kai į Lietuvą įvedėme šią sistemą, pirmiausia bandėme atsakyti sau, ar tai užkandžiai ar mažos porcijos. Kai patys įtikėjome, kad tai yra maži patiekalai, bet ne užkandžiai, tuo patikėjo ir klientai“, - teigė jis.
Vyras tikino, kad vakarietiška restorano koncepcija su užkandžiais sostinėje pasiteisino.
„Pasaulinės tendencijos rodo, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nenori ilgai laukti, bet nori kokybiško maisto. Dažnai restorane reikia ilgai laukti ir daug valgyti, bet jei yra tokie patiekalai mažomis porcijomis, klientui patogu“, - teigė jis.
Ketverius metus restoranų versle besisukantis G. Jonkus taip pat tikino, kad lietuvių požiūris į nemokamą maistą keičiasi: „Žmonės pamėgo susimokėti už kokybišką maistą, o ne gauti bet ką, bet už dyką“.
Privalo iš anksto nurodyti, už ką ir kiek teks susimokėti
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTAT) informuoja, kad teisės aktai nedraudžia paslaugų teikėjui ar pardavėjui reikalauti susimokėti už papildomai vartotojui pateikiamas prekes ar paslaugas.
Vis dėlto vartotojui turi būti iš anksto ir aiškiai suteikiama informacija, nurodant patiekto maisto kainas valgiaraštyje.
Būtinybę teikti tokią informaciją klientui įtvirtina Civilinis kodeksas.