Sekmadienį ELTA aprašė Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro (NBFC) Buhalterinės apskaitos departamento direktorės Editos Filipavičiūtės siūlymą viešojo sektoriaus įstaigose paprastinti atostoginių skaičiavimą – vietoje jų mokėti įprastą žmogaus uždirbamą atlyginimą. Ši idėja diskusijų sukėlė ir socialinėje erdvėje. Pastebėta, kad atostoginių mokėjimo procesą išties reikėtų skaidrinti, tačiau diskutuojama, kaip tai padaryti. Visgi darbuotojų atstovė įsitikinusi, kad siūlymais siekiama naudos darbdaviams.
Dabar skaičiuojant atostoginius reikia įtraukti paskutinių trijų mėnesių darbo dienas ir darbo užmokestį. Tad priklausomai nuo to, kada ir kuriam laikui einama atostogų, galimi tam tikri atostoginių dydžio svyravimai.
Žvelgia į Vakarų šalis: atostoginiai integruoti į atlyginimą
Nacionalinis bendrųjų funkcijų centras (NBFC) su DELFI pasidalijo 2019 m. pradžioje Austrijos ekspertų atliktu atostoginių skaičiavimo ir mokėjimo sistemų ES valstybėse vertinimu. Į tyrimą buvo įtrauktos 13 ES valstybių. Pagal gautus rezultatus, valstybės suskirstytos į dvi pagrindines grupes: atostoginiai atskirai neskaičiuojami ir yra integruoti į atlyginimą arba atostoginiai skaičiuojami atskirai ir mokami atskirai nuo atlyginimo.
Vardijama, kad atskirai atostoginiai nemokami Austrijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Liuksemburge, Čekijoje, Estijoje, Vokietijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje viešajame sektoriuje atostogų išmoka integruota į atlyginimą, o privačiame sektoriuje galima pasirinkti – arba integruojama į atlyginimą, arba išmokama kartą per metus, dažniausiai lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. Lenkijoje taip pat nėra mokami atostoginiai, tačiau viešajame sektoriuje privaloma mokėti kalėdines premijas. Suomijoje viešajame sektoriuje atostoginiai sudaro apie 30 proc. vidutinės algos ir yra mokami iš anksto, kartu su mėnesine alga.
Remiantis tyrime pateikta informacija, Slovėnijoje ir Kroatijoje atostoginiai mokami atskirai nuo algos.
NBFC pateiktame komentare išskiriama, kad didžiojoje dalyje vakarų Europos šalių atostoginiai mokami kartu su atlyginimu, o didžiojoje dalyje rytų Europos šalių suskaičiuojami ir sumokami atskirai.
„Nesunku atspėti, kad vakariečiai labiau automatizavę atlyginimo skaičiavimo ir mokėjimo procesus. Matyt, vakariečiams jau anksčiau kilo klausimų, ar tikrai efektyvu atskirti atostoginius nuo atlyginimo, ir jie labiau orientuoti į efektyvesnius ir mažiau administracinių išteklių reikalaujančius procesus. Todėl niekaip neapleidžia mintis, kad rytų Europos šalyse taikomos atostoginių skaičiavimo sistemos yra dalis šių valstybių ankstesnės santvarkos palikimo elementų, kuriuos vis dar naudojame“, – komentuoja Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro direktorius Antanas Matusa.
Tyrime taip pat prieinama prie išvados, kad kitose šalyse nėra tokios galimybės, jog pats darbuotojas galėtų nuspręsti, kada ir kaip jam išmokėti atostoginius. Lietuvoje darbuotojas gali nuspręsti, ar nori gauti atostoginius prieš atostogas, ar kartu su atlyginimu. Taip pat Darbo kodekse nėra numatyta, prieš kiek laiko darbuotojas turi pranešti darbdaviui, kada jis nori gauti atostoginius.
„Nacionaliniame bendrųjų funkcijų centre siekiame efektyvių buhalterinės apskaitos ir personalo administravimo procesų. Atsižvelgdami į vakarų Europos valstybių patirtį, pagal savo kompetenciją, galime pasiūlyti atostoginių administravimo, skaičiavimo ir išmokėjimo sistemos patobulinimų. Suprantame, kad atostoginių klausimas yra jautrus ne tik administracine, bet ir socialine prasme, nes liečia tiek viešajame sektoriuje, tiek versle dirbantį kiekvieną darbuotoją, todėl norime paskatinti suinteresuotų šalių diskusijas, ieškant racionalių ir visiems priimtinų sprendimų“, – įvardijo A. Matusa.
Kuodis: atostoginių egzistavimas paremtas tuo, kad žmogus nėra sąmoningas
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, ekonomistas Raimondas Kuodis savo paskyroje „Facebook“ pastebėjo, kad, kaip ir darbdavio „Sodros“ įmokos, taip ir atostoginiai yra mokami iš darbuotojo algos, tik dabar egzistuoja iliuzija, kad tai yra darbdavio dovana. Anot jo, kaip pavyko pasiekti aiškumo sujungus darbuotojo ir darbdavio „Sodros“ įmokas, parodžius, kad tai – darbuotojo uždirbti pinigai, taip būtų galima daryti ir su atostoginiais.
Savo įžvalgomis jis plačiau pasidalijo ir su DELFI.
„Ekonomistai ir teisininkai turi dvi skirtingas perspektyvas, kas ką moka. Teisininkams daugiau rūpi, kas parašyta įstatyme, ekonomistams – kas parašyta, yra sąmonė ar ne. Daug metų kovojau dėl „Sodros“ įmokų sujungimo, po 20 metų tą pavyko šiaip ne taip padaryti ir pripažinti faktą, kad iš principo darbdavys daug ką moka iš neprimokėtos jums algos. Priešingu atveju darbdaviai tiesiog bankrutuotų. Jūs jam sukūrėte vertės už 1000 eurų, jis jums išmokėjo 1000 eurų, tada dar 300 eurų „Sodros“ įmokų ir atostoginius jums nedirbant. Tokie darbdaviai tiesiog bankrutuotų.
Realybėje mokama iš darbdavio lėšų, tik tas neskaidrumas iškraipo visą naratyvą. Atrodo, kad darbdavys už jus sumoka „Sodros“ įmokas, darbdavys už jus sumoka atostoginius, bet realybėje taip nėra. Reiktų šitą sistemą padaryti skaidresnę. Kadangi buhalteriai skundžiasi tais atostoginių skaičiavimais, tai realiai žmogus galėtų rinktis: arba jis dirba vienuolika mėnesių už visą algą, o kai atostogauja, tą mėnesį nieko negauna, arba, jeigu neturi valios šitaip susikaupti atostoginiams, būtų skaidriai algalapyje parašyta, kad gauna 1000 Eur ir 1/12 nuo to 1000 dedama visus metus į atostoginių fondą. Tada išsispręstų nesąmoningi klausimai, kurie svarstomi Seime, kai yra daug metų neatostogavusių žmonių. Koks čia absurdas? Šie pinigai jau uždirbti žmogaus, kodėl juos turime atiduoti darbdaviui?“ – teigia ekonomistas ir pastebi, kad neskaidrumas ir ekonomikos nesuvokimas lemia keistus politinius sprendimus.
Jo nuomone, keisti tvarką reikėtų ne tik viešajame sektoriuje, bet apskritai visos šalies mastu.
„Iš principo atostoginių egzistavimas paremtas tik tuo, kad žmogus nėra sąmoningas ir galbūt nesusitaupytų atostogoms, jeigu jam vienuolika mėnesių mokėtum visą atlyginimą, o dvyliktam mėnesiui, kai nedirba ir nieko neuždirba, pats asmeniškai susikauptų tą vieną dvyliktąją nuo 11 mėnesių gaunamo atlyginimo. Jei žmogus nesąmoningas, turi valios problemų, egzistuoja prievartiniai taupymo mechanizmai. „Sodra“ yra toks mechanizmas. Atostoginiai galėtų būti prievartinis taupymo mechanizmas, kad tų pinigų neatiduotų kas mėnesį, o jie būtų kokiame nors darbuotojo fonde“, – mano ekonomistas.
Dalis žmonių tokiu sprendimu gali būti nepatenkinti, mat dabar turi galimybę pasiskaičiuoti, kurį mėnesį labiau apsimoka išeiti atostogauti, nes gaus didesnius atostoginius.
„Tai – pasekmė visokių sprendimų, kurie lemia šią neskaidrią sistemą. Jei sistema būtų skaidri, tų klausimų ar būdų pasipelnyti iš sistemos subtilybių nebeliktų savaime“, – pakomentavo pašnekovas.
Pritaria idėjai, tik siūlo kitokį sprendimą
Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė pritartų idėjai atsisakyti kompensacijos už nepanaudotas atostogas arba dabartinio atostoginių skaičiavimo metodo. Tačiau, jos nuomone, žiniasklaidoje aprašytas NBFC pasiūlymas nėra geras ir gali nuskriausti darbuotoją.
„Pavyzdžiui, darbuotojas gali gauti 900 Eur mėnesinį darbo užmokestį, nors jo darbo sutartyje nustatytas 556 Eur atlyginimas. Taip yra dėl didesnio taikomo tarifo už darbą per naktį, šventes, išeigines ar viršvalandinį darbą. Toks darbuotojas turi pagrįstą lūkestį gauti atostoginius panašaus dydžio, kokia yra jo faktiškai paskaičiuota alga, o ne 556 Eur, kaip nustatyta darbo sutartyje, jei nebūtų jokių viršvalandžių, naktinio darbo ir darbo per šventes.
Pagal dabartinę tvarką, darbuotojas gautų didesnius atostoginius, nes jiems apskaičiuoti būtų naudojamas trijų paskutinių praėjusių mėnesių atlyginimų vidurkis. Bet tai yra netikslu. Įsivaizduokite, kaip sudėtinga darbdaviui suskaičiuoti, kiek jam, be algos, reikėtų palikti pinigų, kad išmokėtų atostoginius, kurie neaišku kada bus ir neaišku iš kokio vidurkio bus skaičiuojami“, – komentuoja D. Čibirienė.
Anot jos, kai kurie darbuotojai specialiai pasiplanuoja tokias atostogų dienas, kai jų vidurkis yra didžiausias, ir gauna didesnius atostoginius.
„Iš kitos pusės, ir darbuotojui sudėtinga atspėti, kiek jis gaus atostoginių. Būna atvejų, kai daugybę metų darbuotojo mėnesinė alga buvo didelė, po 2000 Eur per mėnesį, bet per paskutinius tris mėnesius darbuotojas dirbo po 1 valandą per savaitę ir kas mėnesį uždirbo tik po 300 Eur. Jei toks darbuotojas nuspręs atostogauti už periodą, kai jo alga buvo 2000 Eur per mėnesį, jo atostoginiai bus tik 300 Eur per mėnesį. Darbdaviai mėgsta pažaisti su tokia Darbo kodekso specifika ir prieš sugalvodami atleisti iš darbo gali bandyti tartis dėl darbo krūvio ir atitinkamai darbo užmokesčio sumažinimo, o tada atleidžiant iš darbo darbuotoją jo atostoginių kompensacija žymiai sumažėtų“, – teigia D. Čibirienė.
Kaip dar vieną pavyzdį D. Čibirienė nurodo tuos atvejus, kai bandomuoju laikotarpiu darbuotojas dirba už daug mažesnę algą, įmonė daug investuoja į jo mokymus, tačiau pirmųjų atostogų išeina jau tuomet, kai yra pradirbęs kurį laiką ir alga padidėjusi. Anot jos, darbdavys bando nuspėti, kada darbuotojas eis atostogų, ir dėl to net delsia didinti darbo užmokestį.
„Manau, būtų aiškiau ir darbdaviui, ir darbuotojui, jei atostoginių mokėjimo iš viso būtų atsisakyta, ir darbuotojas uždirbdamas algą gautų visą sumą ne tik už darbą, bet ir už uždirbtas atostogas – tiek, kiek jis iš tikrųjų uždirbo, be jokių žaidimų su vidurkiais. Tokiu atveju darbuotojas gautų daugiau ir viską, ką uždirbo, iš karto. Dingtų rizika, kad įmonės bankroto atveju darbdavys neišmokės kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir pan. Tokiu atveju, kai darbuotojas eitų atostogauti, jis nieko negautų, nes jau viską būtų gavęs su alga. Manau, bus daug nepatenkintų, kurie šauks: „Kaip mes gyvensime tą mėnesį be algos atostogaudami?!“ Atsakymas – planuokitės. Gavote algą ir atostoginius iš karto, išmokite atidėti atostoginių dalį ir jų neišleisti iki atostogų“, – pataria D. Čibirienė.
LBAA prezidentė siūlo ir kitą alternatyvą tiems, kuriems nesiseka patiems susitaupyti.
„Tokiu atveju darbdavys galėtų turėti kokią nors depozitinę sąskaitą tiems darbuotojams, kurie nesugeba susiplanuoti finansų. Pavyzdžiui, jei darbuotojui suskaičiuota, kad reikia išmokėti 1100 Eur algos, tada, remiantis darbuotojo prašymu, iš tų 1100 Eur būtų atidedama 100 Eur į fondą, į kurį neturėtų teisės jokie antstoliai, ir niekas negalėtų areštuoti pinigų, nes tai – darbuotojo pinigai, o ne įmonės. Šio fondo sąskaitai galėtų būti taikomi specialūs reikalavimai, neleidžiantys darbdaviui piktnaudžiauti, naudoti lėšas ne darbuotojo išmokoms. Iš tokio fondo darbuotojui būtų atiduodami pinigai, kai jis eina atostogų. Darbdavys periodiškai informuotų darbuotoją apie sukauptas lėšas ir, jei darbuotojas paprašo 40 proc. sukauptų lėšų atiduoti, darbdavys tiek jam ir perveda. Manyčiau, kad tokios tarpininkavimo paslaugos turėtų būti finansuojamos iš darbuotojo atlyginimo pagal sutartus įkainius darbo sutartyje“, – siūlo D. Čibirienė.
Pridedama, kad kitose šalyse taip pat egzistuoja praktika, kai darbo sutartyse galima susitarti dėl fiksuotos atostoginių išmokos sumos.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad, prieš keičiant atostoginių skaičiavimo tvarką, pirmiausia reikėtų nuspręsti, ką daryti su jau sukauptais atostoginiais, kaip juos išmokėti, kaip keisti darbo sutartis dėl naujos tvarkos ir ką daryti, jei nėra lėšų visiškai atsiskaityti už sukauptas nepanaudotas atostogas.
„Manyčiau, keičiant atostoginių skaičiavimo tvarką ir principus, pirmiausia reikėtų visiškai su visais atsiskaityti už sukauptas nepanaudotas atostogas ir tada, kai už viską atsiskaityta, taikyti naują tvarką, pagal kurią atostogų metu atostoginiai nebemokami, nes yra išmokami kas mėnesį su darbo užmokesčiu. Tokiu atveju darbuotojų darbo užmokesčio pajamos padidėtų 1/11 dalimi, bet darbuotojams reikėtų išmokti sugebėti neišleisti to perviršio iš karto ir atsidėti atostogoms. (…) Manau, taupyti visi išmoks gana greitai, kai pamatys, kad negali eiti atostogauti, nes nėra sukauptų lėšų. Darbuotojų aiškinimai, kad jiems būtų sudėtinga gavus didesnę algą atostoginių dalį atidėti atostogoms, skamba kaip vaikų darželio nuogąstavimai“, – nuomone dalijasi D. Čibirienė.
Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas mano, kad supaprastinti sistemą visuomet yra tinkamas žingsnis. Jis pritaria D. Čibirienei, jog didesnės įmonės formuodamos savo biudžetą gali susidurti su problema, kai atostoginius tenka išmokėti didesnius vien dėl darbuotojo prieš tai gautų premijų ar kitų paskatinimų. Jis išskiria tai, kad keičiant tvarką nepatenkinti gali likti tie darbuotojai, kurie nuolatos gauna premijų.
„Dirbantieji, kurie reguliariai gauna premijų, savotiškai papuola į riziką, kad gali gauti mažiau negu anksčiau. O įmonei išeina, kad retais atvejais galėtų sutaupyti kažkiek pinigų. Ar tai yra didelis skirtumas? Bendrai paėmus tikriausiai didelio skirtumo nėra.
Kitas dalykas – galbūt išnyktų galimybė papiktnaudžiauti, t. y. gavę didesnę premiją kartais žmonės pasiskaičiuoja, kad jiems dabar reikia išeiti atostogų. Tai šis tam tikras papiktnaudžiavimas išnyktų, išnyktų galimybė pasinaudoti atlyginimų svyravimu, ir tikriausiai ta sistema darytųsi paprastesnė, nes administracinė našta pačioje įmonėje nuo to mažėtų“, – svarsto mokesčių ekspertas.
Pasak jo, paprasčiausias variantas būtų, jei žmogus gautų atlyginimą įprasta tvarka, pats planuotų atostogas ir tai, kiek joms prireiks pinigų.
Darbuotojų atstovė: atostoginiai gali būti žymiai skurdesni
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė prieštarauja išsakytoms mintims apie atostoginių skaičiavimo tvarką. Anot jos, dabartinė tvarka nėra sudėtinga, buhalteriai ją puikiai išmano ir tiems, kurie naudojasi buhalterine programa, tai – sekundžių trukmės reikalas.
„Nė vienas buhalteris nesiskundė, kad būtų komplikuotas dalykas ir būtų sunku apskaičiuoti“, – prideda pašnekovė.
Tiesa, ji įžvelgia, kad pasiūlymas susijęs su tuo, jog kartais apskaičiuojant atostoginius būna įtraukiami ir tie mėnesiai, kai darbuotojas gavo įvairių priedų.
„Pasiūlymas skaičiuoti atostoginius tik pagal darbo užmokestį kai kuriais momentais gali nuskurdinti darbuotoją. Jeigu per paskutinius tris mėnesius buvo tam tikrų papildomų priemokų, kurios įeina į vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, tai atostoginių suma bus vienokia, bet jei imtume tik gryną atlyginimą, atostoginiai gali būti žymiai skurdesni – dėl to darbuotojas nukentės finansiškai“, – sako I. Ruginienė.
Ji nemano, kad yra daug darbuotojų, kurie specialiai eina atostogauti tada, kai gauna premiją.
„Kiek tokių yra, kurie pasiskaičiuoja? Be to, kokio stulbinamo dydžio tos premijos, kad būtų galima skelbti tokį rimtą signalą? Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį, kiek pas mus darbuotojų, kurie išeina visą mėnesį atostogų. Beveik su žiburiu nerasi. Dažniausiai, jei išeina, tai privalomų dešimt darbo dienų per metus, nes darbdavys nieko negali padaryti – privalo pagal įstatymą išeiti. Tokių ilgalaikių atostogų, kad išeitų mėnesiui ar daugiau, švietimo sektoriuje gal rastume“, – sako ji.
Anot darbuotojų atstovės, žvelgiant į kitus sektorius, tik vienetai atostogauja taip ilgai. Jos teigimu, dažniausiai žmonės daug dirba ir nė neišnaudoja jiems priklausančių atostogų. Pakeitimas esą būtų visiškai nereikšmingas ir juo darbdavys eilinį kartą nori sutaupyti.
„Nuo įmonės politikos priklauso, kaip žmogus eina atostogų. Jeigu įmonės politika tokia, kad darbuotojas per metus turi išnaudoti atostogas ir sudaromos absoliučiai visos galimybės tą padaryti, žmogus išeina atostogų. Tikrai niekas nesuinteresuotas kaupti po dešimt metų atostogų. Jeigu ir kaupia, tai tikrai tik vienetai, paprastai – darboholikai. Bet dažniausiai kaupia dėl darbo procesų, kai tiesiog negali išeiti arba per mažai žmonių, kad galėtų vienas kitą pavaduoti. (…) Jei premijos mokamos, jos mokamos visiems vienodai, dažniausiai tuo pačiu metu. Taigi negali visa įmonė ar organizacija tuo pačiu metu išeiti atostogų, vis tiek bus tam tikras grafikas. Valstybinėse įmonėse dažniausiai jau sausio mėnesį sudaromas atostogų grafikas ir daroma tik nežymių pakeitimų direktoriui leidus“, – teigia I. Ruginienė.
Ji įsitikinusi, kad siūlymai keisti atostoginių mokėjimo sistemą yra susiję ne su proceso paprastinimu, o dėl to, kad norima kuo mažiau sumokėti darbuotojui.
„Šiandien rinkoje darbuotojų trūksta, tad darbdavys turėtų būti suinteresuotas, jog darbuotojas liktų darbo vietoje ir būtų lojalus, o ne siektų įstatymų pakeitimų, kad nuskurdintų tą patį darbuotoją“, – pokalbį užbaigia I. Ruginienė.