Tie patys sūreliai bei ledai, bet Latvijoje pigiau: kaina skiriasi net iki 1,5 karto

Vasaros įkarštyje atsigaivinti porcija ledų kur kas pigiau bus Latvijoje, nei Lietuvoje. Tuo įsitikino kaimyninėje šalyje svečiavęsis vyras, užfiksavęs beveik 1,5 siekiantį kainos skirtumą tiems patiems ledams. Šiauriau nuo Lietuvos jis rado ir identiškų, bet pigesnių varškės sūrelių.

Mantas pastebėjo, kad kūginiai vaniliniai ledai „Baltija“ Latvijoje kainuoja 1,69 euro, o Lietuvoje – 2,49 euro. Varškės sūrelis „Magija“, atitinkamai: 45 ir 59 centus.

„Praėjusią savaitę, su kelių dienų skirtumu darytos nuotraukos, tinklai skirtingi. Latvijoje – „Citro“ prekybos tinklas ir „Rimi“. Lietuvoje – „Maxima“. Bet nesuvesčiau vien į šiuos prekybos tinklus (...).

Daug priežasčių gali būti, tą geriausiai turbūt galėtų pasakyti tie, kas gamina, ir tie, kas prekiauja, ekonomistai, analitikai“, – „Delfi“ komentavo Mantas, savo atradimu pasidalijęs socialiniame tinkle.

Varškės sūrelį už tokią kainą Latvijoje jis matė „Citro“, o ledus – kaimynų „Rimi“ prekybos tinkle.

„Delfi“ kreipėsi ir į prekybos tinklus („Maxima“ ir „Rimi“), bei produktų gamintojus. Tinklai komentuoja, kad kainą lemia įvairūs veiksniai.

„Visų pirma, kainodara nustatoma individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies rinką ir joje esančią konkurenciją. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad kiekvienas prekybos tinklas turi skirtingus tiekėjus.

Į kainodarą taip pat įeina ir kiti svarbūs faktoriai: logistikos, darbuotojų atlyginimo, energetinių resursų, parduotuvių nuomos ir kiti įvairūs kaštai“, – aiškina „Maxima“ Pirkimų departamento direktorius Marius Tilmantas.

„Maxima grupei“ priklausanti elektroninės prekybos parduotuvė „Barbora“ skelbia, kad minėti ledai Lietuvoje kainuoja 2,49 euro.

Prekybos tinklas „Rimi“ oficialiai savo svetainėje taip pat nurodo 2,49 euro kainą.

„Prekių kainai įtaką daro daugelis skirtingų veiksnių – skirtingi kaštai yra būdingi skirtingoms rinkoms – darbo užmokesčio krepšelis, energetiniai resursai, patalpų nuomos kainos, parduotuvių išlaikymo kaštai ir kiti veiksniai“, – komentare sako „Rimi“.

Ledus gaminanti bendrovė „Unilever Lietuva ledų gamyba“ trumpai pakomentavo, kad neturi ryšio su kainodara ir pasiūlė kreiptis į atskirą bendrovę „Unilever Lietuva distribucija“. Gavę pastarosios bendrovės ar „Žemaitijos pieno“ (gaminančio varškės sūrelį „Magija“) komentarus, tekstą papildysime.

Ekspertas: tai pasipinigavimas ir mokestis „už meilę“

Kainų stebėjimo portalo Pricer.lt maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas sako, kad šiuo atveju vis dėlto didesnę įtaką kainai daro ne tinklai, o gamintojas. Savo ruožtu, Lietuvos vartotojai susimokantys už lojalumą „Baltija“ prekės ženklui. Į klausimą, ką gi daryti pirkėjams, jis atsakė lakoniškai.

„Nepirkti. Nes tai yra mokestis už meilę. Lietuvoje mylimas prekės ženklas: jūs jį mylite, jūs ir mokėkite. Latvijoje tai yra prekės ženklas, kuris neturi kažkokios labai didelės emocinės vertės.

Tai yra pasipinigavimas vietinių gyventojų sąskaita ir teigiamų emocijų sąskaita. Ledai lyg turėtų nešti geras emocijas, bet šiuo atveju atneša tokias“, – sako pašnekovas.

Ekspertas kelia prielaidą, kad ledų gamintojas siekia kuo greičiau gauti naudą iš savo investicijų.

„Reikia atmesti, kad „Baltija“ yra „Ingman Vega“. Tai yra „Unilever“ grupė, didelis tarptautinis ženklas, nusipirko lietuvišką gamyklą ir stengiasi, kiek įmanoma „atmušti“. Mes ir anksčiau esame pastebėję, kad jų „Karališki ledai“ sumažėjo nuo 1 l į 800 ml ir kaina užaugo, išeina, daugiau negu dvigubai“, – sako P. Čepkauskas.

Jo teigimu, nereikia stebėtis, kad daliai Lietuvoje gamintos produkcijos tenka mažinti kainą eksporto rinkoje.

„Nei originalios receptūros, nei kažkokių savybių, nei dar kažko, kuriomis galėtų išsiskirti, – tad ir mūsų visas gamybos smukimas, eksporto mažėjimas ir pieno produktuose ir visuose kituose, yra viso šito pasekmė: štampuojame kaip visi.

Kitose šalyse mes nesugebame vartotojams, pirkėjams, gyventojams sukurti kažkokį „vau“ efektą iš lietuviško produkto, kad už jį jie būtų linkę mokėti daugiau“, – teigia jis.

Pricer.lt atstovo teigimu, prekybos tinklai irgi lemia kainodarą, bet ne šiuo atveju, kai yra tokie „impulso“ produktai.

„Jie lemia, kai perka bazinius produktus, kiekį ir panašiai. Šitiems produktams, – emociniams, impulsiniams, – gamintojas pabando nustatyti susitarimais daugiau mažiau vienodą kainą ir žaisti su akcijomis. Čia nebus kažkoks akmenukas į prekybos tinklų daržą, čia ne bulvė, ne morka, ne pirmo būtinumo prekė“, – sako jis.

P. Čepkausko vertinimu, „Unilever“ stambi įmonė, su dideliu rinkodaros biudžetu, investicijoms, tad esą gali reguliuoti kainą lentynoje, todėl šiuo atveju galima kalbėti būtent apie gamintojo politiką.

„Rimi“ situacija Latvijoje dar sudėtingesnė, nes jie praranda rinkos dalį dėl „Lidl“ atėjimo. Galima būtų sakyti, kad „Rimi“ ten taiko agresyvesnę kainodarą, bet irgi: ledai – ne ta prekė, dėl kurios „pasidarysime pigiau ir pas mus užplūs vartotojų“, – komentuoja P. Čepkauskas.

„Maxima“ savo ruožtu teigia, kad kiekvieną savaitę mažina pirkėjų mėgstamiausių produktų reguliarias kainas, o šią savaitę pirkėjų lauks „dar daugiau įvairių ledų ir kitų pirkėjų pamėgtų produktų“ mažesne kaina.

Ekonomistas: lietuviai turtingesni už latvius

Ekonomistas Nerijus Mačiulis socialiniame tinkle sureagavo į šiuos kainų skirtumus ir į nuomonę dėl galimo „pasipinigavimo“. Jis pažymėjo, jog minimalus atlyginimas Latvijoje siekia 620 eurų, Lietuvoje – 840 eurų, vidutinis atlyginimas „popieriuje“ Latvijoje – 1462 eurų, Lietuvoje – 1960 eurų.

„Taip, skiriasi ne tik veiklos kaštai bet ir perkamoji galia - lietuviai gerokai turtingesni už latvius, gali ir nori įpirkti brangesnius butus ir ledus.

Dar reikia turėti omenyje, kad ledų kaina skiriasi ne tik Lietuvoje ir Latvijoje, bet ir skirtinguose Lietuvos miestuose. Kunigiškėse už tą patį ledą moku dvigubai daugiau nei Tytuvėnuose. Nes vienur pirkėjai atidžiai žiūri į kainą, o kitur kainos dažniausiai net neklausia“, – rašo banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Jis priduria, kad vienur pajamas pardavėjai gauna visus metus, o kitur – tik vasarą arba tik savaitgaliais, todėl skiriasi ir marža (šiuo atveju prekybininkų, ne gamintojų).

„Galima paminėti ir tai, kad bandymai užimti naują rinką irgi būna su daug mažesniu arba nuliniu pelningumu (...). Gal vieną dieną būsime ne tik turtingesni nei latviai, bet ir nebemanysime, kad rinkos ekonomikoje uždirbti pelną yra gėdinga, smerktina ar net baustina“, – sako N. Mačiulis.

Manto įrašas socialiniame tinkle: