Pajamų rėžiai neatspindi nei žmogaus išlaidų, nei poreikių
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Leonardas Marcinkevičius įvardijo, kad EBPO, skaičiuodama, kas patenka į viduriniąją klasę, paprasčiausiai paima 75 proc. ir 200 proc. vidutinio atlyginimo – matematiškai vidurinioji klasė atsiranda šiuose rėžiuose.
„Jeigu vidutinis atlyginimas šių metų antrame ketvirtyje šiek tiek didesnis negu 2 200 eurų, tai tas apibrėžimas būtų nuo šiek tiek virš 1 000 eurų iki maždaug 2 500. Bet man toks matematizuotas apibrėžimas visiškai neatspindi nei, viena vertus, žmogaus išlaidų, nei žmogaus poreikių, nei žmogaus gyvenimo būdo.
Vienas žmogus nuo algos iki algos gali su mažesnėmis pajamomis gyventi, kitas ir su 2 tūkst. eurų į rankas. Sakyčiau, kad laisvas, savarankiškas, dirbantis žmogus, nepriklausomas nuo valdžios malonės, ištiestos rankos yra vidurinioji klasė. Jis gali savarankiškai pasirūpinti savimi, savo dabartimi ir ateitimi“, – aiškino L. Marcinkevičius.
Jis tikino, kad iš tiesų viduriniąją klasę daugiau apibrėžia gyvenimo būdas, jeigu žiūrėtume į žemutinę EBPO nustatytą ribą, kuri vos peržengia 900 eurų, tai kitoje šalyje tokios pajamos net minimalios algos nesiektų.
L. Marcinkevičiaus teigimu, tai, kas Lietuvoje patenka į viduriniąją klasę, kitų šalių kontekste būtų į žemesnę pajamų pusę.
„Tiek išlaidos, tiek poreikiai lemia, kas yra ta vidurinioji klasė. Taip pat paties žmogaus gyvenimo būdas. Jei moki atsakingai tvarkytis su savo finansais, gebi planuotis ateitį, turi galimybę atsidėti kažkokią dalį savo pajamų, galbūt net investuoti kažkur šiek tiek, tai toks universalus apibrėžimas, kuris jau nepriklauso nuo šalies“, – įvardijo L. Marcinkevičius.
Eksperto teigimu, pinigų nuvertėjimas ir valdžios intervencija įvairiomis politinėmis priemonėmis dirbtinai didinant žmonių pajamas, silpnina viduriniąją klasę. Jei žmogus nori gerinti savo gyvenimą pirkdamas automobilį, būstą ar kitas prekes, tačiau pinigai nuolat nuvertėja ir jam tenka vytis infliaciją, išsilaikyti viduriniojoje klasėje tampa vis sunkiau.
Kuo daugiau viduriniajai klasei priklausančių, tuo geriau valstybei
ISM Ekonomikos duomenų analitikos studijų programos direktorius profesorius Tadas Šarapovas kalbėjo, jog šiuo metu turime ganėtinai stabilų laikotarpį, kai viduriniosios klasės dalis visuomenėje išlieka maždaug stabili.
Per pastaruosius 2-3 metus sąlygos augti viduriniajai klasei nepagerėjo vien tik dėl infliacijos, paminėjo jis. Tačiau dabar, kai infliacija stabilizuojasi ir nėra tokio drastiško pinigų nuvertėjimo, viduriniosios klasės padėtis išliks stabili kurį laiką, jeigu sąlygos nekis.
„Viduriniosios klasės apibrėžimas priklauso nuo gyvenimo būdo, bet kitas svarbus elementas yra ekonominė, politinė, teisinė aplinka, kurioje visuomenė gyvena. Kuo ilgiau ji gali išlikti stabili, tuo palankesnės sąlygos yra vidurinei klasei tvirtėti ir augti“, – dėstė T. Šarapovas.
Vidurinioji klasė itin reikšmingai prisideda prie ekonomikos augimo. Kuo aukštesnės asmens pajamos, tuo daugiau jis dalyvauja įvairiose ekonominėse veiklose.
„Jeigu žiūrėsime, kokios yra vartojimo išlaidos, kiek žmogus sumoka mokesčių, prisideda prie Vyriausybės išlaidų per mokesčius, kiek investuoja, – tai visi elementai, kurie ir lemia valstybės ekonominį, bendrojo vidaus produkto augimą (BVP) ir pan. Natūralu, kad kuo daugiau vidurinei klasei priklausančių žmonių pagal pajamas, tuo valstybei yra geriau“, – kalbėjo profesorius.
Reikėtų uždirbti bent 2 tūkst. eurų į rankas
Jis taip pat antrino, jog EBPO apibrėžimas nustatant tam tikrą pajamų rėžį, kur žemutinė riba yra labai arti ar beveik sutampa su minimaliu atlyginimu, gali iš tiesų pasirodyti keistas ir sunkiai pasiduotų konstruktyviai kritikai.
„Sunkiai žmogus, uždirbantis minimalų atlyginimą, galėtų prisiskirti vidurinei klasei. Nebent jo aplinka tokia, kad tas žmogus gyvena pas tėvus ar kažkas papildomai dengia jo išlaidas.
Bet žiūrint pragmatiškai, tai sakyčiau, vidurinei klasei save priskiriantis asmuo, po visų savo mėnesinių išlaidų, turėtų turėti galimybę skirti bent 200-300 eurų santaupoms. Išlaidų, tai aš turiu omenyje netgi po to, kai jis dalį skiria investicijoms ar panašiai. Įsivaizduokim, žmogus, uždirbantis 2 tūkst. eurų į rankas, apie 10 proc. savo pajamų turėtų skirti santaupoms.
Vidurinei klasei save priskiriantis žmogus, idealiu atveju, neturėtų būti priklausomas nuo vieno pajamų šaltinio. Jeigu tai būtų individuali veikla, smulkusis verslas ar samdomas darbas, šalia to galėtų gauti pajamas iš investicijų, iš uždirbto turto nuomos ir pan.“, – aiškino T. Šarapovas.
Pasak jo, viduriniosios klasės atstovas taip turėtų turėti savo būstą, automobilį. Tiesa, jis atkreipė dėmesį, jog nebūtinai nuosavybės teise – nuomos išlaidos šiuo atveju būtų artimos paskolų įmokoms, tad didelio skirtumo nėra.
Vis dėlto, susumavus visas išlaidas už būstą, automobilį, draudimą, jeigu tai yra tipinė 4 asmenų šeima, dar pridėjus išlaidas vaikams, medicinos paslaugoms ir t. t., turėtų pakakti pajamų viską padengti ir dar mažiausiai 10 proc. turėtų likti santaupoms, įvardijo pašnekovas.
Nors pagal EBPO rėžius, viduriniajai klasei Lietuvoje galėtų priklausyti apie pusė Lietuvos gyventojų, eksperto teigimu, realybėje šis skaičius būtų mažesnis.
„Pagal Lietuvos ir kaimyninių šalių kontekstą, manau, mes kalbame mažiausiai apie 2 tūkst. eurų disponuojamas pajamas į rankas, jeigu norėtume priskirti tokį asmenį vidurinei klasei“, – nurodė T. Šarapovas.
