Metai su garsiausiais apžvalgininkais Lietuvoje

Andrius Tapinas. Andrius Užkalnis. Rimvydas Valatka. Šių apžvalgininkų pristatyti nereikia. Jie – labai skirtingi, bet juos visus vienija tai, kad jie visada rašo drąsiai, savitai, o jų tekstai patys tampa įvykiais, apie kuriuos kalbame. Dar vienas juos siekiantis bruožas – jau metus jų tekstus skaitote DELFI. Ir kuo toliau, tuo įdomiau.

A. Tapiną nustebino internetinės žiniasklaidos įtaka

Prieš kurį laiką A. Tapinas feisbuke pasidalino savo įrašu, kuriame prisipažino nesitikėjęs, kad bendradarbiavimas su DELFI bus toks reikšmingas. Kodėl tai nustebino žurnalistą, kuris šiaip ar taip jau buvo vienas žinomiausių Lietuvoje? „Aš kalbėjau daugiau apie tai, kad iki šiol nebuvau išbandęs didžiosios internetinės žiniasklaidos galios ir galbūt vis dėlto iki galo neįvertinau jos įtakos. Vis dėlto interneto žiniasklaida yra progresyviausia, galbūt tik nusileidžia socialinei medijai, kuri pati jau bando su ja susitapatinti. Neįtikėtina, kokią didelę įtaką ji turi, kai politikai ar visuomenės veikėjai gali reaguoti, užmegzti tiesioginį kontaktą, jie mato, kad gali tau atsakyti, gali tave palaikyti ar prieštarauti, ir tas vyksta tikrai dideliu mastu. Aš kalbu net ne apie interneto komentarus, kurių nelaikau labai svarbiu populiarumo matavimo vienetu, aš kalbu apie tuos žmones, kuriuos tu galbūt ir pakritikuoji, bet jie mato prasmę atsikirsti ar paaiškinti savo poziciją – tai labai puikus dalykas“, – sako A. Tapinas.

Garsus žurnalistas neslepia: per metus buvo visko, bet, svarbiausia, einama teisingu keliu. „Man labai smagu matyti, kaip mes keičiamės. DELFI tikrai nėra tobulas portalas, ir aš nesu tobulas rašytojas, ir mes vienas kitam tą nuolatos sakome. Aš sakau, pažiūrėkite, galbūt kažką ne taip darote, DELFI man irgi pasako, pažiūrėk, klaidų palikai“, – juokiasi jis.

Neįtikėtina, kokią didelę įtak turi internetinė žinasiklaida, kai politikai ar visuomenės veikėjai gali reaguoti, užmegzti tiesioginį kontaktą, jie mato, kad gali tau atsakyti, gali tave palaikyti ar prieštarauti, ir tas vyksta tikrai dideliu mastu.

Andrius Tapinas

Vis dėlto A. Tapinui svarbiausia, kad laikomasi pirminio susitarimo su redakcija. „Manau, redakcijoje tai yra pamatinis dalykas, kad net vyriausiasis redaktorius net nežino, nei apie ką aš rašau, nei kas bus straipsnyje. Visiškas nesikišimas į turinį, laisvas rašymas yra pamatinė vertybė ir, manau, skaitytojai labai greitai atsirenka, kur iš tiesų yra laisvas žodis, o kur vis dėlto yra kažkokie niuansai. Tad aš tikiuosi, kad mes, kad ir vienas kitą pakritikuodami, toliau šita vaga vienas kitą stumsime į priekį“, – sako žurnalistas.

O ar nepabodo jam rašyti garsiųjų haiku? „Turint omenyje, kad šitas mano lengvas pokštas, kuris tapo lyg parašu po straipsniu, kartais susilaukia didesnio dėmesio nei pats straipsnis, kai parlamento nariai patys kuria haiku, norėdami atsikirsti, tai jei aš galiu priversti žmones iš Vyriausybės ar valstybės valdytojus kurti kažką meniško, paskaityti kokią knygą, ar mokytis eilėraščius rašyti, manau, tai yra dar vienas didžiulis privalumas“, – šypsosi A. Tapinas.

Nepatogus autorius R. Valatka

Kokiais kriterijais vadovaujasi R. Valatka, spręsdamas, su kokiomis žiniasklaidos priemonėmis bendradarbiauti? „Lietuvoje pasirinkimas yra labai nedidelis, žiniasklaidos ekonominės galimybės – dar mažesnės. Džiaugiuosi, kad dar apskritai šiokių tokių galimybių esama. Esu dėkingas DELFI, kad jie neišsigando pakviesti daugeliu atžvilgiu tokį nepatogų autorių, koks esu. Taigi vienas kriterijų – ar esu reikalingas tai žiniasklaidos priemonei, ar ji mato naudos iš to, kad skelbs mano tekstus”, – sako R. Valatka.

Žiniasklaidos kokybė? R. Valatkos nuomone, žiniasklaidą dalinti į kokybišką ar ne nėra teisinga, nes tokio daikto grynuoju pavidalu Lietuvoje nėra ir nebus. „Dažniausiai dėl kokybiškos žiniasklaidos šūkauja tie, kurie patys turi didelių tos rūšies ar tiesiog psichologinių problemų, yra neįgalūs konkuruoti. Tada prasideda inkštimas – bandoma ne tiek kitoniška žurnalistika, o daugiau viešųjų ryšių akcijomis įtikinti skaitytoją, kad konkurentas yra „blogas, labai blogas“. Toks kelias niekur neveda. Geriausia akcija – daryk geriau už konkurentą ir kantriai lauk, kol vartotojai tai pamatys. Mano galva, pagrindinis kriterijus yra, ar žiniasklaidos priemonė laikosi kelių pagrindinių žurnalistikos taisyklių, ar ne, tai yra, ar neskelbia nepatikrintos informacijos, išklauso abi konflikto puses, nepataikauja kuriai nors partijai, netampa policijos ar STT valios vykdytoju”, – sako nuomone dalinasi jis.

R. Valatka pastebi, kad nors žiniasklaidos vartotojų pokyčiai – sociologų ir psichologų sritis, bet ir be jų yra aišku, kad skaitytojas kasdien susiduria su vis didesniu srautu informacijos, o laiko su ja susipažinti modernus žmogus turi vis mažiau: „Tarp tų žirklių, čekšt, ir esame mes, autoriai”.

Ko R. Valatka palinkėtų skaitytojams? „Linkėjimai ir patarimai nieko nekainuoja, tai jais ir nesidalysiu. Kaip autorius, gyvenantis iš skaitytojo malonės, neturiu kitos išeities, kaip tik manyti, jog skaitytojas visada teisus – ir tada, kai mane skaito, ir tada, kai nebeskaitys”, – sako žurnalistas.

A. Užkalnis: skaitote ir skaitysite

Prisimindamas bendradarbiavimo su DELFI pradžią A. Užkalnis sako pasirinkęs rašyti būtent čia ne tik todėl, kad šis portalas – didžiausias: „Man pasirodė, ir dabar manau, kad jiems buvo įdomūs visi mano sumanymai. Ne tik komentarai apie visuomenės ir politikos reikalus, bet ir šaipymaisi iš socialinių stereotipų, juodasis humoras, kino recenzijos, rašymai apie maistą, kelionių istorijos. Aš esu turinio kūrėjas, ir DELFI nuoširdžiai domėjosi tuo, ką galiu pasiūlyti. Tas dėmesys paperka. Nori eiti ten, kur esi laukiamas”.

„Aš niekada nerašau pagal užsakymą, man niekas nekomanduoja, kaip ir kuriuo kampu atskleisti kurią nors temą, ir nieko kito nesitikėjau, prisijungęs prie DELFI komandos, ir nenusivyliau. Galiausiai, man labai smagu, kad, kitaip nei kai kuri kita žiniasklaida, DELFI neužsiima purvo pilstymu ant konkurentų ir organizuotu savęs šlovinimu, kai visiems kolektyvo žurnalistams tą pačią dieną tais pačiais žodžiais susišviečia parašyti, kaip jie myli savo vyriausiąjį redaktorių ir visaip palaiko. Tokioje Šiaurės Korėjoje nenorėčiau būti”, – sako A. Užkalnis.

Per tuos metus žurnalisto sekėjų ir skaitytojų ratas tolydžiai augo. „Gerbėjų daugėja, o nekentėjai darosi aršesni – skundais, grasinimais ir isteriškais prakeiksmais. Nieko tokio, čia toks sportas. Buvo malonu, kad mano portalas visada mane palaikydavo. Visada, viskuo, kuo tik reikėjo: ir geru žodžiu, ir advokatais”, – neslepia žurnalistas.

A. Užkalnis pažada skaitytojams, kad jo tekstuose jie visada ras daugiau, nei tikisi: „Tono ir vertinimų tikrai nešvelninsiu, be jo nebūčiau Užkalnis, ir, tiesą sakant, jei nebūčiau Užkalnis, vargu ar DELFI norėtų manęs. Skaitytojams linkiu nors kartais įkišti nosį į užsienio – pirmiausia, JAV ir Britanijos – žiniasklaidą, ir tada pamatyti, kad Užkalnis yra visai ne radikalus variantas, o toks optimizuotas vietinei rinkai, gana švelnus ir mielas. Ir dar palinkėsiu prisiminti, kad jei nekenčiate manęs, turbūt jūs nekenčiate mano rašymų, o jei nekenčiate tų rašymų, tai turbūt todėl, kad skaudžiai atpažįstate save. Galiausiai, palinkėsiu nemeluoti, kad „Užkalnio neskaitau“. Skaitote, mielieji. Visi iki vieno, visus tekstus, nuo pradžios iki galo. Skaitote ir skaitysite”.

„DELFI investuoja į turinio kokybę ir šių trijų žiniasklaidos banginių atsiradimas pas mus – ne atsitiktinumas. Tai labai skirtingi autoriai ir jie sustiprino mūsų portalą. Galima kritikuoti, galima su jų nuomone nesutikti, bet skaitytojų jie – labai mėgstami: tekstų skaitomumas, priklausomai nuo temos, svyruoja nuo 30-111 tūkst. atvertimų. Tikimės neapsiriboti šiais puikiais apžvalgininkais ir pasikviesti naujų autorių, svarbiausios diskusijos vyksta DELFI portale“, – sako Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyr. redaktorė.