Tokie reikalavimai gali atsirasti jau kitąmet, jei Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku parengtam Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projektui pritartų Vyriausybė ir jį rudens sesijoje priimtų Seimas.
Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentas Stasys Kropas DELFI sakė, kad sutinka su finansų ministre Rasa Budbergyte dėl to, jog naujasis įstatymas atvers kelią užtikrintai vartotojų apsaugai.
Tačiau jis nesutinka, kad griežtesnsis reguliavimas skatins kredito paslaugų rinkos plėtrą. „Atsiranda nauji suvaržymai, dėl kurių bankai galės pasiūlyti mažiau“, – teigė pašnekovas.
S. Kropas nurodė, kad šiuo metu pagrindinis neišspręstas klausimas yra įstatymo taikymo sritis.
„Lietuvos bankas siūlo taikyti visam nekilnojamam turtui, o mūsų supratimu, tai yra bereikalingi suvaržymai daugeliui asmenų, kurie nori pasiimti kreditą ir įsigyti garažą, gamybines patalpas, sodybą ar antrą butą nuomai, – tvirtino LBA prezidentas. – Turbūt nėra reikalo taikyti tų pačių taisyklių, kurios taikomos būstui, kuris yra jautriausias ir kuriam žmogus skolinasi tik kartą gyvenime.“
Pigesnis refinansavimas
Naujuoju įstatymu Lietuvoje įgyvendinama Europos Sąjungos (ES) būsto kredito direktyva. Kaip nurodoma Lietuvos banko valdybos nario Tomo Garbaravičiaus šių metų pradžioje parengtame pristatyme, šios rinkos dalyvių laukia ne viena naujovė.
Pavyzdžiui, atsiras teisė bet kada grąžinti kredito dalį anksčiau laiko, o kompensacija kreditoriui negalės būti didesnė nei 2 proc. grąžinamos kredito dalies. Tai reiškia pigesnį refinansavimą.
Priėmus įstatymą, nekilnojamojo turto (NT) vertinimą galės atlikti tik nepriklausomi ekspertai, o kredito davėjas neturės teisės reikalauti papildomai įkeisti NT ar reikalauti kito prievolių įvykdymo užtikrinimo, jei įkeisto turto vertė sumažėja ne dėl kredito gavėjo kaltės.
„Kredito davėjas yra stipresnioji sutarties šalis, kuri turi išteklių analizei atlikti ir gali valdyti būsto kainų sumažėjimo riziką“, – nurodė T. Garbaravičius.
Nauja fiksuotų palūkanų reikšmė
Naujame įstatyme ketinama pakeisti fiksuotosios palūkanų normos sampratą. Nuo kitąmet norma turėtų būti laikoma fiksuota tik jei nekeičiama iki pat sutarties pabaigos.
„Kadangi minėtos sutartys susijusios su didele kredito palūkanų normos pokyčio rizika, kurios kredito gavėjai dažnai neįvertina, įstatymo projekte aiškiai nurodoma kaip reikėtų traktuoti fiksuotųjų ir kintamųjų palūkanų sąvokas.
Fiksuotomis kredito palūkanomis būtų laikomos tik tos, kurios nebus keičiamos visą kredito sutarties laikotarpį. Tuo siekiama, kad kredito gavėjai nebūtų klaidinami, pavyzdžiui, kredito sutartyse, sudaromose 20 metų laikotarpiui, nustatant 5 metų palūkanų normą ir pavadinant tokias kredito palūkanas fiksuotosiomis“, – patikslinama Finansų ministerijos pranešime žiniasklaidai.
Taip pat, bankai privalės atskleisti kintamosios palūkanų normos dalis.
„Kintamoji dalis (pavyzdžiui, EURIBOR ar LIBOR indeksai) ir klientui taikoma marža. Nurodyti sudedamąsias dalis reikia, net jei palūkanų norma keičiama rečiau nei kas metai (pavyzdžiui, kas 2, 5, 10 metų). Dažni klientų skundai dėl „iš lubų“ nustatytų naujų „fiksuotų“ palūkanų normų po 2 ar 5 metų fiksavimo laikotarpio“, – dėstė T. Garbaravičius.
Be to, naujame įstatyme numatyta, kad marža gali būti didinama tik esant esminiam sutarties pažeidimui ir tik tol, kol tęsiasi šie pažeidimai.
Turės laiko apsigalvoti
Finansų ministerija pabrėžia, kad siekiant, jog kredito gavėjai nepriimtų skubotų sprendimų dėl ilgalaikių įsipareigojimų, projekte numatytas 30 dienų laikotarpis iki sutarties pasirašymo, per kurį kredito gavėjas galėtų atidžiai palyginti, apsvarstyti ir įvertinti paskolos pasiūlymus bei savo galimybes. Be to, per 14 dienų nuo sutarties sudarymo kredito gavėjas galės atsisakyti jau sudarytos kredito sutarties.
„Tam, kad vartotojai galėtų lengvai ir paprastai palyginti kelių kredito davėjų ar tarpininkų pasiūlymus ir išsirinkti sau naudingiausią, kredito davėjas ar tarpininkas privalės jiems pateikti standartinę informaciją apie kredito sąlygas visoje ES vieninga forma“, – rašoma Finansų ministerijos pranešime žiniasklaidai.
Naujame įstatyme taip pat numatyta, kad kredito davėjai ar tarpininkai negalės reikalauti, kad vartotojas privalomai sudarytų kredito sutartį kartu įsipareigodamas naudotis kitais finansiniais produktais ar paslaugomis.
Tiesa, įstatymo projekte numatyta galimybė kredito sutartį grupuoti su papildomais finansiniais produktais ar paslaugomis, t.y., kai kredito sutartį ir kitų susijusių paslaugų sutartis galima sudaryti ir atskirai, tačiau kredito sutartį grupuojant su papildomais finansiniais produktais ar paslaugomis vartotojas visas paslaugas gauna geresnėmis sąlygomis.
Galiausiai, siūloma kredito gavėjo apsaugos nuostata, kai jis nevykdo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, įskaitant ir „kredito atostogų“ galimybę, t. y. išimtinais atvejais (kredito gavėjui nutraukus santuoką, mirus sutuoktiniui, tapus bedarbiu ar kredito gavėją pripažinus nedarbingu) atidėti įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą ne ilgesniam negu 9 mėnesių laikotarpiui.
Kredito davėjai taip pat skatinami bendradarbiauti su finansinių sunkumų turinčiais kredito gavėjais ir ieškoti bendrų abiem pusėms priimtinų sprendimų.
T. Garbaravičius nurodė, kad visas šias naujas nuostatas siūloma taikyti tik naujoms kredito sutartims.
Sutinka ne su viskuo
R. Budbergytė palaiko Kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projektą ir teigia, kad jis atvers kelią užtikrintai vartotojų apsaugai, skatins kredito paslaugų rinkos plėtrą.
Kitos nuomonės yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analitikai, kurių parengtoje ekspertizėje rašoma, jog įstatymo įgyvendinimas rinkai daug kainuotų, brangintų paslaugas, mažintų jų prieinamumą ir kenktų ne tik kreditų įstaigų veiklai, tačiau ir pažeistų pačių vartotojų interesus.
LLRI nesutinka dėl 30 dienų apsvarstymo laikotarpio ir nurodo, kad užtektų 7 dienų, kaip numatyta ES direktyvoje.
„Neadekvatus ir neproporcingas laikotarpis yra žalingas ne tik kredito davėjams, tačiau ir paties kredito gavėjams. Kredito davėjas niekada negali iš anksto nuspėti besikeičiančių rinkos aplinkybių. Įpareigotas nekintantį pasiūlymą išlaikyti visą mėnesį, jis siekdamas apsisaugoti nuo galimų aplinkybių pasikeitimo padidins skolinimosi kainą. Todėl toks ilgas apsvarstymo laikotarpis, kuriuo siekiama ginti vartotojo interesus, juos galimai tik pažeis“, – tvirtinama ekspertizėje.
Joje taip pat kritikuojamas naujas reikalavimas tiksliai įvardinti fiksuotas palūkanas.
„Niekas negali numatyti palūkanų normų 30 metų į priekį ir už šią prognozę prisiimti įsipareigojimų. Dėl tokios priežasties fiksuotos palūkanos ilgalaikėms paskoloms bus arba labai brangios norint apsidrausti nuo rizikos, arba tokia paslauga apskritai išnyks, t.y. visos paskolos bus pradėtos vadinti kintamų palūkanų paskolomis“, – teigia LLRI analitikai.
Be to, jie siūlo įstatyme įtvirtinti ES direktyvoje numatytas išimtis dėl kredito davėjo kitų paslaugų siejimo su kredito sutartimi.
„Piktnaudžiavimą siejimu turi reguliuoti ne siejimo draudimas, o konkurencija. Vartotojai pasirinkdami, kokiame banke ar kitoje kredito įstaigoje imti paskolą renkasi ją pagal įvairius parametrus. Tarp jų ir tą, ar kredito įstaiga nereikalauja nepagrįsto susiejimo su kitais savo teikiamais produktais“, – rašoma LLRI ekspertizėje.