„Savaitraštis Kaunui“ žinomiems Kauno architektams išsiuntė anketą – tris klausimus, kurie, mūsų nuomone, aprėpia aktualiausias Kauno plėtros dabarties problemas.
Paraginome architektus įvardyti metų sėkmę, metų problemą ir pasiūlyti būdą, kaip sutelkti visokeriopas pajėgas tolesniam Kauno proveržiui. Štai mūsų užduoti klausimai ir architektų atsakymai.
- Ką, jūsų nuomone, galima vadinti Metų urbanistine Kauno sėkme?
Gintaras Balčytis: Urbanistine sėkme laikau 2016 m. įvykusio tarptautinio mokslo muziejaus konkurso Nemuno saloje I vietos laimėtojo projektą, todėl Kauno savivaldybei reikėtų dėti visas pastangas, kad šis projektas būtų realizuotas.
Būsiu nekuklus: nors Kauno autobusų stotis yra mano projektas, manau, kad šios vietos urbanistinė ir architektūrinė plėtra taip pat yra gana sėkmingas pavyzdys.
Sėkme laikau ir atsirandančius naujus biurų pastatus – jei statoma, vadinasi, tikima, jog Kaunas tampa patrauklus miestas dirbti, tikima sėkminga jo ateitimi.
Tiesa, jų architektūrą ir įtaką miesto urbanistikai vertinti sunku, nes jie tik pradedami statyti. Tačiau reiškinys – neabejotinai teigiamas.
Rymantė Gudienė: Be kolegų vardijamų naujos architektūros sėkmių, norėtųsi paminėti naujai atgimusį rekonstruotą senamiesčio kvartalėlį M. Valančiaus ir Pilies g. sankirtoje.
Projekto autorius Nerijus Stanionis pagavo Kauno senamiesčio mastelį, ritmiką, sutvarkė pažeistą M. Valančiaus g. perimetrą (visi turbūt pamename čia stovėjusio sovietinio pastato kontraforsus, kuriuos tekdavo apeiti).
Dar viena dovana kauniečiams įvardinčiau architektės Reginos Tumpienės ir vilnietės Neringos Šarkauskaitės-Šimkuvienės, atlikusios polichrominius tyrimus, parengusios sienų tapybos konservavimo, restauravimo programą, pastangų ir triūso dėka naujomis barokinėmis spalvomis pasipuošusią Pranciškaus Ksavero bažnyčią su įspūdinga sienine tapyba.
Gaila, kad naujoji vyriausybė sustabdė vieno gražiausių Kauno pastatų, esančio Muitinės g. ir Rotušės a. sankirtoje, rekonstravimo ir restauravimo finansavimą.
Laikau tai nesėkme, nes negalėjome kartu su šiais metais atnaujintais pastatų Rotušės a. Nr. 26 (šokoladinė) ir Nr. 27 (Dailininkų sąjunga) fasadais užbaigti vienos svarbiausių mūsų miesto aikščių statinių restauravimo.
Audra Kaušpėdienė: Svarbiausia sėkmė yra ta, kad Kauno modernistinis paveldas sulaukė UNESCO įvertinimo. Viliuosi, kad šis kokybės ženklas suvienys valdžios ir visuomenės pastangas išsaugant, restauruojant ir naudojant tarpukario pastatus.
Įvyko pirmas tarptautinis architektūros konkursas „Mokslo salos“ projektui sukurti, paskelbtos sąlygos antram – koncertų rūmų – konkursui. Pradėta Laisvės alėjos rekonstrukcija. Atidaryta nauja Kauno autobusų stotis.
Vienas po kito realizuojami ambicingi Gražinos Janulytės-Bernotienės projektai: KTU „Santakos“ slėnio Mokslo ir technologijų centras, Technologinio verslo inkubatorius bei VDU Daugiafunkcis studijų ir mokslo centras. Pagaliau pradėti ardyti griuvėsiai Karaliaus Mindaugo prospekte.
Asta Kiaunienė: Kaunas keičiasi akyse, juntama vis optimistiškesnė miestiečių nuotaika. Tai geras miesto sėkmės ženklas.
Metų sėkmingiausia idėja laikau „Mokslo salos“ konkursą. Džiaugiuosi, kad Kaunui pavyko pirmą kartą Lietuvoje surengti ambicingą aukšto lygio tarptautinį konkursą. Pirmą vietą užėmęs ispanų SMART studijos darbas – tikrai įspūdingas ir drąsus.
Tikiu, miestui nepritrūks drąsos projektą realizuoti. Žinoma, tai iššūkis, tačiau tokio lygio objekto atsiradimas Kaunui būtų labai reikšmingas. Reikšminga, mano nuomone, ir autobusų stoties kvartalo rekonstrukcija bei apleistų Senamiesčio kvartalų regeneracijas.
Gintaras Prikockis: Pagrindinis metų urbanistinis įvykis – nacionalinio mokslo ir inovacijų centro „Mokslo sala“ konkursas ir išrinktas geriausias projektas – architektų grupės, vadovaujamos Fernando Jerezo (SMAR architektūros sudija, Madridas), darbas SI-11698. Savo jautriu požiūriu jis – lyg paskutinis taškas salos urbanizacijoje.
Norisi tikėtis, kad tokio didžiulio konkurso nugalėtojų projektas bus sėkmingai įgyvendintas.
Antras sėkmingas urbanistinis veiksmas – pradėta Laisvės alėjos rekonstrucija (Šarūno Kiaunės projektavimo studija). Architektų darbai virsta kūnu. Viliamės, kad tai bus akstinas verslui ir miestiečiams sugrįžti į Laisvės alėją.
Trečias, galima sakyti, urbanistinis įvykis – autobusų stoties rekonstrukcija (architektas G. Balčytis). Baigėsi stoties vietos paieškos, turime architektūrine prasme puikią ir miestiečiams patogią autobusų stotį.
Nerijus Stanionis: Neįmanoma įvardyti vienintelės didžiausios sėkmės. Sėkmingais reiškiniais laikyčiau intensyvią administracinių pastatų statybą ir rekonstrukciją: komercinių įstaigų koncentraciją teritorijoje greta Senamiesčio, Jonavos g., taip pat Karaliaus Mindaugo pr. greta „Akropolio“; Senamiesčio ir Naujamiesčio pastatų remontą; Laisvės alėjos dalies rekonstrukciją bei naują autobusų stotį.
Linas Tuleikis: Metų urbanistine Kauno sėkme pavadinčiau ne kokį konkretų projektą (urbanistinių projektų Kaune išvis nėra jau daug metų), o tarptautinį Kauno modernizmo paveldo pripažinimą. Tai veiksmai, kurie ne tik pažadino kauniečius ar Lietuvos žmones, bet ir realiai verčia miesto plėtotojus atsižvelgti į šį paveldą.
Guoda Zykuvienė: Pirmoji sėkmė – unikalios Kauno tarpukario architektūros tarptautinis pripažinimas, miesto bendruomenės įsitraukimas ją populiarinant ir miesto valdžios skirtas finansavimas fasadų tvarkybos darbams.
Antroji sėkmė – Kauno autobusų stoties realizacija. Trečioji sėkmė – paskelbtas tarptautinis planuojamo M.K.Čiurlionio koncertų centro architektūrinių idėjų konkursas.
- Kas, jūsų nuomone, vadintina metų problema?
G. Balčytis: Mano manymu, viena didžiausių problemų (ne tik metų), kad Kaunui trūksta miesto centrinės dalies plėtros vizijos ir jos ateities koncepcijos. Trūksta naujų gyvenamosios statybos projektų Kauno centrinėje dalyje, nes tik gyventojai gali atgaivinti miesto centrą. Didelė problema yra pradėti ir užšaldyti projektai, pvz., „Merkurijus“.
Gaila, bet nėra pakankamo abipusio ryšio ir įsiklausymo tarp Kauno savivaldybės administracijos ir miesto architektūrinės bendruomenės – Architektų sąjungos bei ekspertų tarybos.
Tai lemia abipusį nepasitikėjimą, kuris nepadeda darniai plėtoti miesto. Jei atsirastų mediatorius, sugebantis abi puses įtikinti ir vertinti pateikiamus argumentus, padėti ieškoti priimtiniausio sprendimo, tikriausiai tai labiau prisidėtų prie subalansuotos ir kokybiškos Kauno plėtros.
R. Gudienė: Metų problema norėčiau įvardinti niekaip neužbaigiamus Naujamiesčio ir Senamiesčio apskaitos dokumentus. Be rengėjų ir savivaldybės nesusikalbėjimo aspekto matau platesnio urbanistinio architektūrinio požiūrio, profesionalumo, gal ir Kauno specifikos supratimo stoką.
A. Kaušpėdienė: Sunkus architektų dialogas su miesto valdžia yra ne vienerių metų rūpestis, bet pastaruoju metu santykiai aštresni dėl skubotų savivaldybės veiksmų, nederinamų nei su architektų visuomene, nei su pačių patvirtintais ekspertais.
Stadiono pertvarkos karštligiškas stūmimas ir formalus atsirašinėjimas į visas profesionalų pastabas apie projektą puikiai tai iliustruoja. Tik glaudžioje partnerystėje galima tikėtis gerų rezultatų, kol kas mūsų geri norai vertinami įtariai, kaip savitikslis pagalių kaišiojimas į ratus. Tik ar ne visi kartu tais ratais važiuojame?
A. Kiaunienė: Linkiu, kad miestas norėtų bedradarbiauti su architektų bendruomene sprendžiant sudėtingus architektūrinius klausimus.
Turi būti daugiau viešumo, daugiau diskusijų, daugiau nuomonių. Siekiant idėją ar projektą įgyvendinti sėkmingai, ypač sudėtingą, būtina ieškoti variantų, sutelkti geriausias pajėgas, konsultuotis su specialistais, tartis su bendruomenėmis.
Šiais laikais nebeužtenka projekto suderinti su užsakovu ir derinančiomis institucijomis, labai svarbus ir visuomenės vaidmuo, projektų pristatymas vietos bendruomenėms, kurių įtaka ir dalyvavimas miesto procesuose ateityje tik didės.
Neturint jų pritarimo, sunku tikėtis, kad projektas bus įgyvendintas sėkmingai. Kol nebuvo stiprių bendruomenių šį vaidmenį iš dalies atliko Kauno architektūrinė urbanistinė ekspertų taryba, kurios tikslas – patarti, atkreipti dėmesį į problematiką.
Gaila, kad pastaruoju metu stengiamasi išvengti šios projektų pristatymo galimybės. Architektai turėtų būti moderatoriais, tarpininkais tarp užsakovo ir miesto bendruomenių, atsakingi už rengiamų projektų skaidrų viešinimą.
Džiugu, kad miestas ėmėsi sutvarkyti S. Dariaus ir S. Girėno lengvosios atletikos ir futbolo stadioną, Vienybės aikštę. Ir problemos, ir geriausi sprendimai išryškėja konkursų metu. Manau, sėkmingiausias kelias rekonstruoti tokius visuomenei svarbius objektus yra architektūrinis konkursas, ko gero, tuomet nekiltų tiek rezonanso, o rekonstrukcijos eiga būtų sklandesnė.
N. Stanionis: Norisi džiaugtis matant, kad miestas turi didelių ambicijų statyti, atnaujinti, prikelti naujam gyvenimui svarbius objektus, tačiau šiuose procesuose trūksta demokratijos ir skaidrumo. Tai ypač akivaizdu urbanistikoje – čia minėtos problemos yra įsisenėjusios.
Kita problema – gyventojų kraustymasis iš miesto į rajoną. Taip pat sovietinio laikotarpio daugiabučių gyvenamųjų mikrorajonų problemos (automobilių aikštelės, namų renovacija, kiemai, butų planai ir t. t.). Nėra strategijos, ką daryti su šio laikotarpio gyvenamaisiais rajonais. Dar viena problema – parengtų projektų, strategijų tęstinumas.
L. Tuleikis: Metų problema yra dialogo tarp valdžios ir architektų nebuvimas. Niekada Kaune santykiai tarp valdžios ir architektų nebuvo tobuli, nes architektai visuomet pasigesdavo valdžios dėmesio ilgalaikėms urbanistinėms problemoms.
Kiekviena Kauno valdžia buvo labiau suinteresuota rezultatais, kuriuos galima pasiekti per savo kadenciją, nei tais, kurie bus matomi, kai valdžią jau perims kiti.
Tačiau šios kadencijos valdininkai nusprendė, jog architektai tik trukdo verslui, todėl ėmėsi įvairių veiksmų, kad architektų bendruomenę izoliuotų nuo architektūrinių procesų mieste, o gausėjančius užsakymus pradėjo skirstyti ne skaidriais konkursiniais principais, bet pasitelkę keliems valdžios atstovams lojalius architektus.
Metų problema, kad beveik visi šiuo metu statomi stambūs architektūriniai objektai aplenkė viešas profesionalų diskusijas, tarkime, keli vienas greta kito kylantys nauji kompleksai niekur nebuvo aptariami kartu, kiekvienas projektuotojas dirba savame sklype, lyg šalia nieko nevyktų, nors XXI a. tai yra visiškas anachronizmas ir baisus neprofesionalumas, skatinamas valdžios.
G. Zykuvienė: Dialogo nebuvimas. Tarp miesto valdžios, miesto piliečių, miesto architektų. Miesto valdžia gavo finansavimą daugeliui miestui svarbių infrastruktūros projektų: S.Dariaus ir S.Girėno lengvosios atletikos ir futbolo stadionui, lengvosios atletikos maniežui, Ąžuolyno ir Gričiupio parkams, Kauko laiptams.
Tačiau šie projektai rengiami nesivadovaujant kitų Europos šalių ir net Lietuvos miestų planavimo praktika, kai rengiamos miesto piliečius įtraukiančios galimybių studijos, o projektuotojai parenkami architektūrinių konkursų metu.
Realizuotos primestos, neišdiskutuotos, neišanalizuotos idėjos gali mieste tiesiog neprigyti ar dar blogiau – sunaikinti miesto savitumą. Kitaip tariant, miestas turės daug naujų kostiumų, tik ar jam siūtų?
- Ekonomika atsigauna, statybų daugėja. Ko, jūsų nuomone, reikia, kad Kaunas būtų plėtojamas jautriai, subalansuotai ir kada nors galėtume apie šį laikotarpį kalbėti taip pat pagarbiai, kaip dabar kalbame apie tarpukario art deco?
G. Balčytis: Manau, jautriai ir subalansuotai plėtrai būtina visų dalyvaujančių pusių atsakomybė. Architektai (visų pirma!) turėtų dėti daugiau pastangų projektų architektūros kokybei pasiekti, projektų plėtotojai – daug atsakingiau rinktis architektus, prioritetą teikdami architektūros kokybei, miesto savivaldybė – ruošti tinkamas plėtros koncepcijas ir visomis priemonėmis skatinti kokybiškos architektūros projektų atsiradimą Kaune.
R. Gudienė: Labai džiaugiuosi „Kauno – tarpukario architektūros miesto“ karūna. Deja, kol kas tegirdžiu tik deklaracijas, programas. Tarpukario paveldo reliktai realiai kasdien tirpsta. Manau, čia vėlgi stinga architektų – profesionalų indėlio.
A. Kaušpėdienė: Taip pat pagarbiai kalbėti jau nepavyks, jau dabar nevaldomai dauginasi greiti pigūs kvadratiniai metrai, kuriuos architektūra sunku būtų pavadinti. Tradiciją buvo stengiamasi tęsti tarp septintojo ir devintojo XX a. dešimtmečių, nuo KPI (Kauno politechnikos institutas, dabar – Kauno technologijos universitetas) miestelio iki M.Žilinsko dailės galerijos.
Atkurtosios nepriklausomybės laikotarpio didžiausias pasiekimas – „Žalgirio“ arena, kuriai ilgai bus sunku prilygti, jei nesutarsime, kad puoselėjame tuos pačius lūkesčius ir tikslus, tik nerandame geriausių metodų jiems pasiekti.
A. Kiaunienė: Viskas gimsta iš idėjos, miestui labai svarbi kultūra. Tarpukario modernizmo architektūra, sulaukusi UNESCO įvertinimo, gimė iš šių sudedamųjų dalių. Mes žavimės pasaulio miestais, kurie pilni kultūros. Jei susitvarkiusiam Kaunui nepristigs idėjų, jei bus iškelti įdomūs iššūkiai ir bus daugiau kultūros, ateityje turėsime apie ką kalbėti.
G. Prikockis: Kauno tarpukario architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas, ji įtraukta į preliminarųjį UNESCO paveldo sąrašą. Dėmesys Kauno tarpukario architektūrai Europos mastu maloniai jaudina visus kauniečius.
Dar maloniau, kad Kauno savivaldybės Paveldotvarkos skyriaus iniciatyva pradėta pastatų atnaujinimo programa įgauna vis didesnį pagreitį. Kooperuojant savivaldybės ir pastatų savininkų lėšas 2015 m. sutvarkyti trys pastatai, 2016 m. – 20, 2017-aisiais planuojama sutvarkyti apie 50 pastatų. Ko gero, pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį bus sutvarkyta mažiausiai 100 tarpukario pastatų. Šimtamečiams senoliams nebereikės laukti dar vieno jubiliejaus. Kaunas keičiasi tiesiog akyse.
N. Stanionis: Būtina rengti atskirų teritorijų, probleminių vietų analizę, skatinti koncepcijų kūrimą, geriausių sprendimų ieškoti rengiant konkursus, sprendimus analizuoti su ekspertais, diskutuoti su visuomene.
L. Tuleikis: Suprojektuoti labai gerai ir suprojektuoti labai blogai kainuoja tiek pat arba beveik tiek pat. Reikia sugrąžinti skaidrumą ir viešumą į miesto planavimą bei projektavimą, nebijoti į plėtros procesus įtraukti profesionalų bendruomenes (ypač architektų), nes tik taip galima išrinkti kokybiškus sprendinius.
Valdžiai reikia nustoti prakišinėti lojalius architektus ir per savo įmonę „Kauno planas“ projektuoti objektus, kad tik nereikėtų skelbti viešųjų pirkimų konkursų.
Vykdant miesto plėtrą reikia naudotis aukščiausios kompetencijos ar geriausius sprendimus siūlančiais specialistais, o ne tik paklusniausiais ar lojaliausiais.
G. Zykuvienė: Manau, priimtas Architektūros įstatymas pakeis esamą situaciją ir Kaunas bus plėtojamas jautriai, subalansuotai.