Kitoks Kaunas: susipažinkite su siaubo namais

Kovą Kauno ugniagesiai-gelbėtojai ėmė lankyti pačius „baisiausius“ ir didžiausią susirūpinimą keliančius miesto pastatus. Tai − ne atokiose vietose stūksantys vargani nameliai, bet sovietmečiu iškilę bendrabučiai, kurie ilgainiui virto tikru galvos skausmu ir policijos pareigūnams, ir savivaldybės darbuotojams.

Siaubo namai. Taip galima būtų pavadinti kelis Kauno bendrabučius, kuriuose pastogę randa gyvenimo dugne atsidūrę žmonės. Gyvenimas tokiose vietose teka joms vienoms būdinga vaga – nesiliaujančios išgertuvės, nuolatiniai policijos vizitai, čia apsistojusių girtuoklių ir narkomanų orgijos.

Partizanų 5. Šis adresas iki skausmo žinomas Kauno savivaldybės darbuotojams, policijos pareigūnams ir Greitosios medicinos pagalbos stoties medikams.

5-uoju numeriu pažymėtas pastatas, kaip ir šalia esantys 3-iuoju, 3A bei 7-uoju numeriais pažymėti buvę bendrabučiai žinomi toli gražu ne iš gerosios pusės. Nors pačiame „baisiausiame“ − 5-uoju numeriu pažymėtame penkiaaukštyje − įsikūrusi Žaliakalnio seniūnija, „Carito“ valgykla ir jaunimo dienos centras, kraupų šio pastato įvaizdį formuoja visuomenės užribyje atsidūrę jo gyventojai.

Buvusiame bendrabutyje esančiose savivaldybės būstuose prieglobstį randa pati įvairiausia publika.

Tai − jokio darbo imtis nenorintys, vien iš pašalpų gyvenantys ir ties visiškos degradacijos riba balansuojantys kauniečiai. Prieglobstį čia randa ir iš įkalinimo įstaigų išėję nusikaltėliai bei pilnametystės sulaukę vaiko globos namų auklėtiniai. Galima tik pamąstyti, kokias pirmųjų savarankiškų žingsnių gyvenime pamokas gauna našlaičiai tokioje nevilties, svaigalų ir kriminalinio mentaliteto persmelktoje atmosferoje.

Miesto piktžaizdėmis tapusių bendrabučių, kuriuose gyvenimas teka degradacijos link, yra ir daugiau.

Savo gyventojais ir jų keliamomis problemomis liūdnai garsėja Petrašiūnuose, R. Kalantos gatvėje esantis daugiabutis, pažymėtas 137-uoju numeriu. Vilijampolėje stūkso dar viena „pažiba“ − Lampėdžių gatvės 10-asis pastatas, Šančiuose liūdnai garsėja A. ir J. Gravrogkų gatvėje stūksantis bendrabutis.

Adresus patruliai moka mintinai

„Kai gauname iškvietimą į Partizanų gatvės 5-ąjį namą ar šalia esančius bendrabučius, vykstame tarsi į mūšį. Nežinome, ar ten mūsų nepuls kirviu ginkluotas, nuo besaikio gėrimo nuovoką praradęs „zombis“, − leidiniui „Savaitraštis Kaunui“ sakė vienas miesto policijos patrulių.

Pareigūnas minėjo, kad ir jis, ir kolegos atmintinai žino ir kitus liūdnai pagarsėjusius miesto „karštuosius taškus“. Daugiausia darbo ten būna, kai jų gyventojai gauna pašalpas ir surengia ne vieną dieną trunkančią makabrišką „šventę“ − masines išgertuves.

Dažno visuomenės išlaikytinio mentalitetas savitai unikalus – gavus bent šiek tiek pinigų, juos reikia kuo greičiau paversti svaigalais. Nesvarbu, kad pinigams pasibaigus teks gyventi pusbadžiu, raustis konteineriuose ir vagiliauti, švęsti šventę – privalu.

Pigiausiam alkoholiui liejantis upeliais, neišvengiama kruvinomis muštynėmis ar net nužudymais virstančių konfliktų. Šias emocijų papliūpas tramdyti turintys policininkai į baisiuosius bendrabučius vyksta pasiruošę bet kokiam išpuoliui, neretai į pagalbą pasitelkiami ir tarnybiniai šunys.

„Labai gerai, kad dabar turime elektros impulsinius ginklus „Taser“. Tai − elektrošokas, kuriuo galima „nukenksminti“ kirviu ar peiliu mojuojantį pilietį prie jo pernelyg nesiartinant. Juk pasitaiko įvairių situacijų, mus nuolat lydi grėsmė, tačiau kiekvieną kartą šaunamojo ginklo juk nenaudosi“, − sakė Kaune tvarką prižiūrintis policijos pareigūnas.

Darbe – kovinės sąlygos

Liūdnai pagarsėjęs 5-asis Partizanų gatvės penkiaaukštis priklauso Dainavos seniūnijai, tačiau jame įsikūrusi Žaliakalnio seniūnija.

Jos vadovas Bronius Girdauskas pripažino – darbas tokioje aplinkoje yra labai specifinis. Reikia nuolatos bendrauti su žmonėmis, balansuojančiais ant visiško asocialumo ribos, jiems priminti elementarias elgesio normas.

„Anksčiau čia būdavo visko, policija nuolatos atvykdavo. Dabar šio namo gyventojai kiek aprimo. Ko gero, dalis jų sėdo į kalėjimus, kiti išsikėlė, dalis – mirė. Nuo praėjusių metų vasaros situacija pagerėjo, nors pasitaiko visko“, − pripažino Žaliakalnio seniūnas B. Girdauskas.

Seniūnas su siaubu prisiminė laikotarpį, kai įnamiai per langą mėtydavo viską, kas pasitaikė po ranka. Žemėn it minosvaidžių minos krisdavo išgerti alaus buteliai, dujinės viryklės, kėdės, net lovos.

„Kiek anksčiau gyventojai pas mus ėjo ir pinigų skolintis, ir kitų paslaugų prašyti. Po kurio laiko, kai buvo ne kartą pasakyta, kad nieko negaus, jie, ko gero, prarado viltį. Dabar gyventojai mus žino, mes juos irgi pažįstame, todėl tarp mūsų konfliktų nebūna. Kol žmonės blaivūs, su jais viskas tarsi gerai, tačiau kai prisigeria – nutinka visko“, − sakė B. Girdauskas.

Šiame pastate savivaldybė apgyvendina ir pilnametystės sulaukusius vaikų globos namų auklėtinius. Jie daug problemų nekelia, ko negalima pasakyti apie juos aplankyti atvykstančius draugus. Prieš kurį laiką savivaldybė koridoriuose įrengė vaizdo stebėjimo kameras, tačiau jos mažai gelbėjo. Ši įranga vaizdą fiksuodavo tik esant įjungtam apšvietimui, tą netrukus suvokė ir „baisiojo“ bendrabučio įnamiai. Kilus eilinėms muštynėms jie tiesiog išjungdavo šviesą.

„Atvykėliai sukelia daugiausia problemų: jie sulaužo, sudaužo, išeidami kažką nuskriaudžia. Policija čia labai dažnai lankosi, bet dabar situacija jau pasikeitusi į gerąją pusę“, − pripažino B. Girdauskas.

Bendrabutį vertėtų nugriauti

Savo piktžaizdę turi ir Petrašiūnai. Tai − R. Kalantos gatvėje, gyvenamųjų kvartalų viduryje stūksantis, 137-uoju numeriu pažymėtas buvęs bendrabutis. Išdaužyti langai, nuniokotos laiptinės ir aplinkui šmėžuojančios nuolat apgirtusios žmogystos – toks vaizdas jau nebešokiruoja šalia esančių namų gyventojų.

Jie apsiprato su savotišku socialiniu-kriminaliniu getu tapusio bendrabučio kaimynyste. Tik maža dalis butų šiame name priklauso savivaldybei, dauguma jų privatizuoti.

Šis, kaip ir kiti panašūs objektai, garsėja ne tik nuolatos vykstančiomis gyventojų išgertuvėmis, orgijomis ir muštynėmis. Iš šio namo yra iškritę ir užsimušę mažiausiai trys vyrai.

Visų nelaimių aplinkybės identiškos – neblaivūs kauniečiai, sėdėdami ant balkonų turėklų, rūkė ir, praradę pusiausvyrą, žnegteldavo žemėn.

„Jeigu kas nors ketintų kurti siaubo filmą, jį galėtų filmuoti šiame bendrabutyje. Nereikėtų jokių papildomų dekoracijų, o ir statistų siaubo filmui ten apstu“, − liūdnai atsiduso Petrašiūnų seniūnas Algimantas Vilkevičius.

Kaip išspręsti rajono kloaka virtusio avarinės būklės namo problemą, kurio didžioji dalis butų privatizuoti, seniūnas sakė nežinantis. Pasak jo, bene vienintelė logiška išeitis būtų jį nugriauti, tačiau to padaryti neleidžia teisės aktai.

Pasak A. Vilkevičiaus, padėtis, ko gero, nesikeis ir ateityje. Petrašiūnų seniūnas minėjo, kad Niujorkas turi skurdžiomis gyvenimo sąlygomis ir nusikalstamumu liūdnai pagarsėjusį Harlemo rajoną, Paryžiaus priemiesčiuose taip pat yra vietų, primenančių savotiškus getus.

„Nemanau, kad mes esame kitokie ir rasime kokių nors stebuklingų sprendimo būdų. Vienintelis šansas, kad pasikeitus šio namo gyventojų kartoms jis ištuštės, kažkas mirs, kažkas pateks už grotų. Tada galima būtų spręsti, ką daryti su likusiais gyventojais. Tokius statinius kaip šis – būtina tiesiog nugriauti“, − sakė A. Vilkevičius.

Petrašiūnų seniūnijos vadovas minėjo, kad garsiojo R. Kalantos gatvės namo gyventojai save įvarė į beviltišką padėtį.

„Koks gyvenimo būdas, tokia ir teritorija. Tegul nesitiki, kad mes jiems koridorių sienas išdažysime ar viską sutvarkysime. Tenka tik rūpintis, kad priešgaisrinių reikalavimų būtų laikomasi, jog neįvyktų baisi nelaimė. Kita vertus, tai − tiksinti bomba, galvos skausmas, reikalaujantis visų žinybų dėmesio“, − konstatavo A. Vilkevičius.

Labiausiai gaila vaikų

Laikinai Dainavos seniūnijai vadovaujanti Irma Vasiliauskienė minėjo, kad daugiausia problemų kelia Partizanų gatvės pradžioje esantys 3-iuoju, 5-uoju ir 7-uoju numeriais pažymėti buvę bendrabučiai.

„Šių namų gyventojai šiukšles mėto per langus, nueiti iki konteinerio jiems tikriausiai per sunku. Iš visos seniūnijos tenka siųsti žmones aplinkai tvarkyti“, − sakė laikinoji Dainavos seniūnijos vadovė.

Probleminių vietų šios seniūnijos teritorijoje yra ir daugiau. Tai − Kovo 11-osios gatvėje, priešais prekybos centrą „Savas“, stūksantys bendrabučio tipo pastatai, tačiau juose asocialūs kauniečiai kritinės gyventojų masės nesudaro.

Apie gyvenimą balansuojant ties užribiu puikiai žino ir Vilijampolės seniūnas Algimantas Mickevičius.

Jo vadovaujama seniūnija įsikūrusi liūdnai pagarsėjusiame, policijai iki skausmo pažįstamame buvusiame bendrabutyje, esančiame Lampėdžių gatvėje. 10-uoju numeriu pažymėta sovietmečio retenybė dėl jame gyvenančios specifinės publikos taip pat vadinamas vienu iš kelių pačių baisiausių Kauno daugiabučių.

Visgi darbą šiame name jis piešia ne tik juodomis spalvomis – name yra ir tokių, kurie užsuka į seniūniją pabendrauti, nori gyventi tvarkingesnėje aplinkoje.

„Dažnai pas mane užsuka čia gyvenančių šeimų vaikai, iškilus problemai jie tiesiog nebeturi į ką daugiau kreiptis. Mes su jais pasikalbame, mažiesiems įrengėme krepšinio aikštelę, kad turėtų kur kamuolį pamėtyti. Akivaizdu, kad didžiausia problema − tėvų dėmesio stoka. Tai − labai skaudu, tų vaikų man iš tiesų labai gaila“, − sakė Vilijampolės seniūnas.

Mažina šalia esančio nekilnojamojo turto vertę

Nekilnojamojo turto agentūros „011“ brokeris Giedrius Sidaravičius teigė, kad bendrabučiai, kuriuose gyvena atitinkama publika, veikia ir gretimuose pastatuose esančių butų kainas.

Jeigu reikia parduoti butą, sužinojęs, kad šalia yra buvęs bendrabutis, žmogus jo tikrai nepirks, nebent kaina bus ypač patraukli, arba žmogus užaugęs panašioje aplinkoje.

„Butus tokiuose pastatuose perka visai nedaug pinigų turintys žmonės. Čia atkraustomi ir tie, kurie dėl savo gyvenimo būdo praranda kitose vietose turėtus butus.

Tiesiog jų būstus kažkas nuperka, sumoka skolas, o už likusius pinigus perka butą buvusiame bendrabutyje.

Kartais buvę bendrabučiai tampa sprendimu tiems, kurie nenori gyventi su girtaujančiu šeimos nariu. Perkamas pigus butukas, neretai jis dar ir suremontuojamas. Tokioje vietoje gyvendamas žmogus dažniausiai ir baigia savo dieneles.

Tvarkingai ir ramiai norintys gyventi žmonės labai baiminasi socialinio būsto kaimynystės. Parduoti butą net ir padoriame daugiabutyje, kai šalia yra socialinis būstas, – labai sunku, jo kaina iš karto smarkiai krinta.

Statant naujus namus, jeigu tik viešojoje erdvėje būtų paskleista „antis“ apie tariamus planus kaimynystėje apgyvendinti tam tikro socialinio sluoksnio atstovus, verslininkai iš karto susidurtų su didelėmis problemomis“, - sakė jis.