Statistikos departamento duomenimis, 2021 metais perpildytais laikomuose būstuose gyveno 23,7 proc. asmenų, t. y. 2,6 proc. punkto daugiau nei 2020 metais.
Pastebima, kad dažniausiai su šia problema susidūrė asmenys, gyvenantys butuose daugiabučiame name (31 proc.), rečiausiai – gyvenantys vienos šeimos name (13 proc.).
Būstas laikomas perpildytu, jei namų ūkis užima mažiau kambarių, nei nustatytas minimalus kambarių skaičius. Minimalus kambarių skaičius nustatomas taip:
– vienas kambarys namų ūkiui,
– vienas kambarys kiekvienai sutuoktinių ar sugyventinių porai,
– vienas kambarys kiekvienam vyresniam nei 18 metų namų ūkio nariui, nepriskirtam prie ankstesnės kategorijos,
– vienas kambarys dviem 12–17 metų amžiaus tos pačios lyties asmenims,
– vienas kambarys kiekvienam 12–17 metų asmeniui, nepriskirtam prie ankstesnės kategorijos,
– vienas kambarys dviem vaikams iki 12 metų amžiaus.
Iš metodologinės pusės svarbu pastebėti, kad nuo 2013 metų atskira virtuvė laikoma kambariu, jei ji naudojama ne tik maistui ruošti.
Į Statistikos departamento tyrimą buvo atrinkti 7 565 namų ūkiai, iš jų tyrime dalyvavo 5 655, jų apklausa vyko 2021 m. sausio–gegužės mėn.
Gali nustebinti situacija Latvijoje
„Eurostat“ duomenimis, dažniau nei Lietuvoje perpildytuose būstuose gyvenama Serbijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, Slovakijoje, Graikijoje ir Italijoje.
Situacija geresnė Švedijoje, Čekijoje, Estijoje, Austrijoje Vengrijoje, Slovėnijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Liuksemburge, Suomijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Belgijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Maltoje ir Kipre.
Statistikoje į akis krenta didelis kaimyninių valstybių Lietuvos ir Latvijos skirtumas – 17,6 proc. punkto. Tačiau Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė sakė, kad jos Latvijos rodiklis nenustebino.
„Latviai labai smarkiai koncentruojasi Rygoje. Tai yra pagrindinės darbo vietos. Pati Latvija nėra labai tankiai apgyvendinta“, – „Delfi“ sakė ji.
Tuo metu Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Jolanta Aidukaitė pastebėjo, kad Lietuva priklauso šalių grupei (į kurią patenka Vidurio, Rytų Europos ir Pietų Europos šalys), kuriose yra gana didelis būsto perpildymas.
„Tai susiję su didele privačia būsto nuosavybe ir mažu valstybiniu/socialiniu būstu. Neseniai atliktas tyrimas rodo, kad kuo didesnė privati būsto nuosavybė ir kuo mažesnis socialinio būsto sektorius, tuo daugiau gyventojų gyvena perpildytuose būstuose.
Kita vertus, tai susiję ir su Lietuvos situacija: būstai Lietuvoje maži, jie įperkami, tačiau maži ir sovietiniai būstai, kurie iki šiol sudaro didžiąją būsto fondo dalį“, – aiškino ji.
Padidėjimo priežastys
A. Adomavičienė svarstė, kad 2021 metų rodiklio padidėjimą galėjo lemti jauni žmonės.
„Statistika už 2020 m. rodo jų skurdo padidėjimą. Jauni žmonės nebegalėjo išsilaikyti savo nuomojamuose būstuose ir tuomet grįžo pas savo tėvus. Kitas dalykas, būsto nuomos kaina per kovidą smarkiai išaugo. Žmonės tada grįždavo gyventi kartu, pas savo tėvus ar kur pigiau tiesiog. Galima keliese susimesti ir gyventi. Dar galėjo prisidėti emigrantai, nes per kovidą buvo grįžtančių žmonių“, – svarstė pašnekovė.
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorės vertinimu, dabartinė tendencija išsilaikys kurį laiką.
„Nes dabar turime nemažą pabėgėlių iš Ukrainos antplūdį. Dabar situacija tikrai nėra geresnė, ypač ten, kur žmonės priėmė pabėgėlių pas save į namus. Be to, būsto nuomos kainos išaugo, čia žmonės, ypač jaunesni, kurie gali, kooperuosis, gyvens taip“, – dėstė ji.
Tuo metu J. Aidukaitės manymu, tendencija turėtų būti laikina.
„Manau tai gali būti susiję su laikinai sulėtėjusiais procesais būsto rinkoje: kritusiais būsto pardavimais ir pirkimais ir statyba. Panašu, kad gyventojai dėl kovido krizės, o dabar dėl karo, atideda didelius pirkimus, tokius kaip būstas.
Taip pat tai gali būti susiję su kiek sumažėjusia emigracija, kuri gerokai krito 2019 metais ir iki šiol išlieka mažesnė, lyginant su 2018 metais“, – „Delfi“ sakė ji.
Valstybės priemonės
J. Aidukaitė dar sakė, kad valstybė gali gerinti situacija didindama valstybinio/socialinio būsto fondą, teikdama subsidijas socialinio būsto statytojams, o ne pelno siekiančios organizacijos galėtų užsiimti būsto nuoma.
„Šiuo metu valstybė suteikia lengvatines paskolas jaunoms šeimoms perkant būstą, sėkmingai veikia ir parama būstui išsinuomoti mažas pajamas gaunančioms šeimoms. Tačiau socialinio/valstybinio būsto fondas nedidėja ir jį išjudinti reiktų labai daug pastangų.
Egzistuoja ir labai stipri stigma – neigiamas požiūris į valstybinį/socialinį būstą. Tuo metu šalyse, kur nemažą dalį būsto fondo sudaro socialinis/valstybinis būstas (pavyzdžiui, Nyderlandai, Danija) matome tik nedidelė dalis asmenų gyvena perpildytame būste“, – sakė ji.
Apie socialinio būsto problemas Lietuvoje kalbėjo ir A. Adomavičienė.
„Kas liečia socialinį būstą, matėme pagerėjimą, kad eilės mažėja. Pernai vidurkis buvo apie 3 metai. Tačiau panagrinėjus atskiras savivaldybes, situacija skiriasi. Pavyzdžiui, kurortinėse eilė laukti būsto yra daugiau nei 6 metai. Vilniuje ir Panevėžyje socialinio būsto laukiama beveik 4 metus. Tai rodo, kad žmonės, kurių pajamos mažos, labai ilgai laukia tų būstų.
Valstybė yra priėmusi būsto nuomos kompensacijas, bet ta priemone net trečdalyje savivaldybių visai nepasinaudota pernai. Matyt, ten ir būsto rinkos nėra. Kitas dalykas yra šešėlis, nes tam, kad galėtum šia priemone naudotis, nuomotojas turi pasirašyti sutartį ir registruoti Registrų centre. To nepadarius, tai tiesiog nevyksta. Vilnius čia pirmauja, bet eilės vis tiek yra didelės“, – pasakoja ji.
Pašnekovė svarstė, kad Lietuvoje įvedus visuotinį turto deklaravimą, daugiau žmonių galėtų naudotis kompensacijomis nuomai.
„Matytume geresnius skaičius, daugiau žmonių galėtų laisviau nuomotis, ne taip smarkiai grūstis. Ta kompensacija tikrai padeda žmonėms su mažomis pajamomis. Jie gali dalį nuomos pasidengti per šią priemonę. Taip pat su šildymo kompensacijomis. Žmonės, kurie nedeklaruoja savo sutarčių Registrų centre, jie neturi teisės į šią priemonę“, – pastebėjo ji.
A. Adomavičienė taip pat pridūrė, kad valstybė gali plėsti pagalbą jaunoms šeimoms įsigyjant būstą, užsiimti socialinio būsto plėtra.
„Tačiau svarbu, kad socialinis būstas irgi būtų kokybiškas. Matome, kad žmonės vis dar labai blogomis sąlygomis tuose socialiniuose būstuose gyvena iš neturėjimo kur dingti. Būna ir be vandentiekio, kiauruose, vėjo perpučiamuose nameliuose. Čia irgi reikėtų intensyviau spręsti šią problemą. Tuo pačiu turint omenyje, kad negalima kurti geto. Tai turėtų būti integruotos priemonės, kad žmonės kuo labiau įsimaišytų į visuomenę ir neišsiskirtų tokie mikrorajonai, miesteliai ar atskiri nuomojami būstai.
Pavyzdžiui, būna, kad į socialinį būstą bendrabutyje, į vieną kambarį įkelia šeimą su trimis vaikais. Tokių socialinių būstų reikėtų kiek įmanoma vengti, vis tik palaikyti minimalų standartą, kiek vienam žmogui turėtų tekti kvadratų. Kad nebūtų taip, kad vyresnieji neturi, kur persirengti savo kambario“, – sakė A. Adomavičienė.