Pasistatyti namą nuo seno buvo lietuvio svajonė. Tačiau vis dažniau sakoma, kad dabartinis namas labai supanašėjo su butu – ir plotu, ir automobilio stovėjimo vieta, nebeliko didelių kiemų. Kita vertus, išliko pagrindiniai namo privalumai – privatumas, atskiras įėjimas, mažiau kaimynų. Tad koks gi yra tas šiuolaikinis namas, kuriame patogu gyventi, ir kas dar, išskyrus mūsų piniginių storį, lėmė, kad svajonių namas per kelis dešimtmečius taip pasikeitė?
Pasiūla auga, namai mažėja
Pastaruosius 3–4 metus namų plėtros tempai daug didesni negu anksčiau, o namų dalis bendroje būsto pasiūloje pastebimai auga, skelbia naujausia „Ober-Haus“ apžvalga. 2015–2016 m. prasidėjusi aktyvesnė individualių ir sublokuotų namų kvartalų plėtra nelėtina apsukų ir šiemet, dabar namų segmente fiksuojami rekordiniai pasiūlos rodikliai.
Ekspertai skaičiuoja, kad pernai plėtotojai Vilniuje ir jo apylinkėse pastatė ir parduoti pasiūlė beveik 590 naujų namų – 55 % daugiau negu 2016 m., o šiemet planuojama pastatyti ir pirkėjams pasiūlyti dar daugiau įvairaus dydžio individualių ir sublokuotų namų – net iki 850. Tai didžiausia pasiūla per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį ir kone dvigubai daugiau, negu sostinėje ir jos apylinkėse parduoti buvo pastatyta per patį NT piką 2007 m. (440 namų).
Be abejo, namų pastatoma gerokai mažiau negu butų, bet jų dalis bendroje Vilniaus miesto ir jo apylinkių naujo būsto pasiūloje didėja: 2014 m. parduoti pastatytų namų dalis sudarė tik 6,4 % visų būstų, o 2017 m. ji ūgtelėjo iki 12,4 %. Turint galvoje, kad 2018 m. Vilniaus mieste ir šalia miesto esančiose teritorijose planuojama pastatyti apie 4 500 butų ir apie 850 namų, pastarieji sudarys apie 16 % visos būsto pasiūlos.
Kita tendencija, į kurią žurnale „Investuok“ atkreipia dėmesį „Ober-Haus“ rinkos tyrimų vadovas Baltijos šalims Raimondas Reginis, kad per pastaruosius 5–7 metus namai sparčiai mažėja. 2000–2010 m. Vilniaus mieste ir jo apylinkėse plėtotojų pastatytuose kvartaluose vidutinis bendras namų plotas sudarė 160–180 kv. m, o nuo 2011 m. jis ėmė mažėti ir 2015 m. buvo 119 kv. m, 2017 m. – 115 kv. m. Taigi nuo 2010 m. iki 2018 m. vidutinis bendras namo plotas vidutiniškai sumažėjo net 30 %. Be to, ankstesnį dešimtmetį parduoti statomuose namuose buvo įrengiamas garažas, o pastaraisiais metais dažnai siūloma vieta automobiliui lauke šalia namo, ir dažnai – tik vienam automobiliui.
Mažėja ir sklypai šalia individualaus namo. Pasak „Ober-Haus“ Būsto departamento vadovo Audriaus Šapokos, prieš dešimt metų ar kiek anksčiau vyravo 12–15 arų sklypai, o šiandien vidutinis sklypo plotas – maždaug 10 arų, prie sublokuotų namų – 6–8 arai, o prie kotedžų gali būti ir 1–2 arai.
Dairosi mažesnio ir modernesnio namo
„Nepirktume 2 aukštų namo, tik vienaukštį. Ir mūro jau nesirinktume – statytume karkasinį ar surenkamą iš plokščių, lengvą ir paprastą, nes jo turi užtekti vienai kartai. Ir tokio didelio sklypo nenorėtume, nes daržovių šiltnamyje tikrai neauginsime“, – tarsi patvirtindami tendencijas sako prieš maždaug penkiolika metų sostinės daugiabutį į nuosavą namą priemiestyje iškeitę Inga ir Rolandas.
Persikrausčiusi iš buto į namą šeima sako pajutusi, kaip gera gyventi, kai čia pat ir kelios obelys, pievelė, ir tvenkinėlis su pirtele, o vasarą net savų braškių galima užsiauginti. Be to, rinkdamiesi vietą namo statybai, jie atkreipė dėmesį į tai, kad važiuoja miesto autobusai, todėl vaikų nereikėjo automobiliu kas rytą vežti į miestą. Tad kas negerai?
„Baigęs studijas sūnus išsikraustė gyventi atgal į miestą – arčiau darbovietės, tebestudijuojanti ir jau dirbanti dukra taip pat nutarė, kad mieste jai gyventi patogiau, todėl mūsų maždaug 200 kv. m namas, kurį supa nemažas sklypas, mums tiesiog tapo per didelis, į antrą aukštą labai retai pakylame“, – žurnalui „Investuok“ pasakojo Inga.
Kaip ir daugelis pasistačiusių ar įsigijusių individualius namus prieš 15–20 ar 25 metus, pora per vėlai suvokė, kad kelios kartos vienuose namuose negyvens. „Puikiai prisimenu, kaip norėjosi ištrūkti iš tėvų namų ir turėti atskirą savo butą, bet statydamiesi namą manėme, kad bent vienas iš vaikų liks gyventi su mumis. Jam ir buvo skirtas antrasis aukštas, į kurį net atskiras įėjimas įrengtas“, – aiškina moteris. Anot Ingos, visų kaimynų namai tuštėja – nė vienos iš maždaug 20 individualių namų kvartale gyvenančios šeimos vaikai nenori gyventi kartu.
„Vis pasvarstome, kad būtų gerai šitą namą parduoti ir įsigyti mažesnį, – antrina žmonai Rolandas ir priduria: – Bet kas jį pirks?“
Namus sumažinome išmokę skaičiuoti
Individualių namų plotas mažėja, žurnale „Investuok“ patvirtina NT plėtros kompanijos „Regroup“ valdybos pirmininkas Vytas Zabilius ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius. Ir tendencija – kad atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvo statomi itin dideli nuosavi namai, o ilgainiui jie ėmė mažėti – anot jų, neturėtų nieko stebinti.
„Žmonės sovietmečiu gyveno susispaudę: buvo tam tikros normos, kiek žmonių galima sutalpinti tam tikro ploto bute – tiek ir sukišdavo. Juk ir senamiestyje didelius butus buvo padalinę į mažus – iš vieno buto 2–3 padarydavo, beveik bendrabučius, net su bendromis virtuvėmis, kad tik kuo daugiau šeimų galėtų apgyvendinti. Ir dar buvo sodai, bet ten leisdavo tik visai mažą namelį pasistatyti. Todėl kai tapo galima statytis namus, žmonės, pasiilgę erdvės, didelius ir statėsi. Aš net pats juos stačiau, nes tuo metu jau dirbau statybose“, – prisiminimais dalijasi V. Zabilius.
Kita priežastis, tuo metu paskatinusi statytis didelius ir ne itin taupius namus net atokiau nuo miesto, buvo šviesūs lūkesčiai ir labai pigus būsto išlaikymas: šildymas, elektra, kuras. Be to, palyginti pigi buvo ir žemė, o pasikeisti jos paskirtį užmiestyje buvo gana greita ir paprasta. „Ištisi plotai žemės ūkio paskirties žemės iki 2005 m. buvo masiškai verčiami į gyvenamosios paskirties žemę“, – primena M. Statulevičius. Be to, ir spūsčių tada dar nebuvo, todėl po 1990 m. pradėję augti dideli pavieniai nuosavi namai ir pirmieji tokių namų kvartalai nieko nestebino.
„Žmonės statėsi ir 5–6 šimtų kvadratinių metrų, kelių aukštų namus, kartais net nekeisdami žemės paskirties, bet patys apsimesdami ūkininkais, tikėdamiesi, kad ateityje kartu gyvens vaikai, bet jau nereikės spaustis kaip sovietiniame daugiabutyje. Taip jie įgyvendindavo savo ,,amerikietiškąją svajonę“, – aiškina M. Statulevičius.
Tačiau vėliau atėję ne itin malonūs ekonominiai pokyčiai pamažu nuleido svajotojus ant žemės. Pirmasis etapas, paskatinęs skaičiuoti ir įvertinti ne tik norus, bet ir savo galimybes, buvo Rusijos krizė 1999–2000 m. Žmonių pajamos sumenko, energija ėmė brangti, ir žmonės pradėjo mąstyti, ar jiems tikrai reikia tokio didelio namo, ar jie gali tiek išlaikyti. Sumažėjo sklypai, buvo pradėti projektuoti mažesni, taupesni namai arčiau miesto.
„Apie 2007 m., kai gerokai pabrango kuras, visus ėmė varginti spūstys, žmonės pradėjo skaičiuoti, kiek laiko užtrunka pačiam nuvažiuoti į miestą ir nuvežti vaikus, ir vėl atsigręžė į miestą – kadangi čia sparčiai daugėjo naujos statybos būstų, jie pajuto, kad aukštesnės gyvenimo kokybės galima siekti mieste, ir tas noras gyventi individualiame name užmiestyje gerokai sumenko. Vis dėlto iki 2008–2009 m. Vilnius plėtėsi į pakraščius.
Prisidėjo ir sodų konversija – nors ten nebuvo visų reikiamų komunikacijų, normalių kelių, žmonės, kurie turėjo iš tėvų ar senelių paveldėję sodus, rekonstravo arba griovė senus namelius ir statėsi naujus, todėl soduose pradėjo dygti gyvenamieji kvartalai, nes žmonėms tuo metu ekonomiškai tai atrodė patrauklu. O antras nuosavų namų ploto mažėjimo etapas atėjo per 2008–2010 m. krizę, kai žmonės ypač ryškiai pajuto, kad per daug sumoka už energijos išteklius: dujas, šildymą, transportą“, – sako M. Statulevičius.
Pastaruoju metu situacija vėl pasikeitė – žmonės suprato, kad erdvus namas, kuriame gyvens kelios kartos, jau praeitis.
Dominuoja sublokuoti namai ir kotedžai
Pastaruoju metu rinkoje dominuoja dvi kryptys: nedidelio ploto sublokuotų namų projektai arba kotedžai, kurių plotas apie 100 kv. m. Anot pašnekovų, toks būstas leidžia pirkėjui už prieinamą kainą turėti pagrindinius gyvenamojo namo privalumus.
Mažindami sklypus, kuriuose statomi namai, plėtotojai, pasak M. Statulevičiaus, atsižvelgia į gyventojų norus, todėl didesni sklypai išliko tik atokiau nuo miesto. „Žmonės žemės nori, bet nenori daug į ją investuoti, nenori daug laiko skirti jos priežiūrai. Pavyzdžiui, prie kotedžų gali būti 0,4–0,5 aro sklypelis, kurio pakanka terasai įrengti, vaikams baseiniukui pastatyti, kepsniui išsikepti“, – aiškina jis.
Pasak pašnekovų, populiarūs Kalnėnai, nors ten kainų lygis nėra pats žemiausias, Pilaitės periferija, kur plėtojama gana daug sklypų, bet ten labai didelė plėtotojų konkurencija, didelė pasiūla, todėl pirkėjai gali rinktis iš kelių dešimčių nedidelių kvartaliukų. Taip pat populiari šiaurinė miesto dalis: Bendorėliai, Bajorai, Molėtų plentas.
Dar viena tendencija, kuri išryškėjo pokriziniu laikotarpiu, – plėtotojai stengiasi suplanuoti naujus kvartalus moderniai: jau nebūna kaip prieš 20 metų, kai žmogui pasakydavo: pirk sklypą, o elektrą, dujas atsivesi, mes tau padėsim. Žmonės išmoko vertinti darniai suplanuotus kvartalus: kelius, vandenį, galimybę palyginti netoli leisti vaikus į darželį ar į mokyklą, ir plėtotojai atsiliepė į tai.
Anot M. Statulevičiaus, akivaizdus pavyzdys – už Pilaitės esantys plotai: „Iš pradžių plėtra ten buvo chaotiška, nes žmonės parduodavo grąžintą žemę, bet vėliau buvo investuota į visos teritorijos infrastruktūrą.“ Individualaus namo pirkėjui, kurių dauguma yra 30–38 metų, svarbu, kad netoli būtų prekybos centras, vaistinė, svarbus ir atstumas nuo namo iki viešojo transporto stotelės. „Žmonėms labiau patinka urbanizuota kaimynystė negu sklypas vidury laukų, kur nėra kaimynų“, – priduria A. Šapoka.
O M. Statulevičių džiugina, kad žmonės tapo bendruomeniški, todėl plėtotojams lengviau pasiūlyti kompleksiškai sutvarkytas ir įrengtas gyvenvietes su socialine infrastruktūra, kuriose būstą įsigyti pigiau negu klasikinį individualų namą. „Kita vertus, labai svarbiu veiksniu tapo NT vystytojų istorija, patirtis ir darbo kokybė. Kaina ir dabar labai svarbi, bet, tarkim, prieš 15–13 metų matėm, kad „kas pigiau pastato, iš to ir perku“, o dabar visi domisi, kas stato, ką anksčiau yra padaręs, kokie atsiliepimai. Manau, tai sietina su tuo, kad žmonės pirkdami namą įdeda daugiau savų pinigų – savus labiau brangini. Be abejo, ir krizė kaip kokia arktinė žiema praėjo – išgyveno tie, kurie atsakingai elgėsi, teikė garantijas ir brangino savo klientą. Žmonės tai vertina“, – sako LNTPA vadovas.
Dar vienas svarbus dalykas – nors individualių arba sublokuotų namų plotas sumažėjo, vidaus planavimas tapo kur kas funkcionalesnis: anksčiau būdavo dideli koridoriai, didelės vonios, dideli erdvūs gyvenamieji kambariai, o dabar jie sumažėjo. Be to, žmonės tapo imlesni technologijoms – nors daugelis tikrai neišlaidauja ir neprašo išmaniojo virdulio, kuris kunkuliuotų jam žengiant pro duris į namus, bet pamėgo pinigus padedantį taupyti geoterminį šildymą, vis dažniau naudoja saulės energiją ir kitas naujoves. Jie supranta, kad geriau iš pradžių investuoti truputį daugiau, bet paskui už šildymą mokėti simboliškai, o gyventi patogiau.
Akivaizdžiai pasikeitė požiūris į rūsius – jie visai prarado populiarumą: įrengti gerą rūsį brangu, juo labiau kad galima didesnį šaldytuvą ar šaldiklį pasistatyti, o sandėliuką įvairiems daiktams susidėti galima įsirengti ir ant žemės. Pasikeitė ir medžiagos: seniau buvo tik mūras, o dabar stato ir iš blokelių, ir gamykloje „pastatytus“, o sklype tik sumontuojamus surenkamus namus – tokius, kokius jau seniai pamėgo skandinavai, vokiečiai, austrai.
Nepasikeitė nuo senų laikų tik vienas dalykas. „Mūsų klientai dažnai klausia, ar geriau rinktis mūrinį, ar karkasinį namą. Bet nors karkasinio namo statyba maždaug 30–40 % pigesnė, karkasinį nepriklausomai nuo Lietuvos regiono žmonės vis dar laiko mažiau kokybišku, ne tokiu ilgaamžiu, todėl dažniausiai prioritetas teikiamas mūriniam namui“, – žurnalui „Investuok“ tvirtino A. Šapoka.
Post scriptum
„Pastebiu, kad žmonės, kurie jau pagyveno nuosavame name, atgal į butą persikrausto nenoriai. Tačiau dabar vienas mano draugas nusprendė atlikti eksperimentą – jis stato daugiabutį ir vieną butą jame rezervavo sau, bandys iš namo Turniškėse persikelti į butą senamiestyje. O aš pažiūrėsiu, kaip jam seksis. Jeigu jam bus gerai, gal ir aš pabandysiu“, – sako V. Zabilius.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK".
Gruodžio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Tendencijų rubrikoje: Aptariame 2018 metus ir vertiname kiek buvo teisios ekspertų, tame tarpe ir mūsų pačių prognozės, situacijos vertinimas, bei kaip viskas vyko iš tiesų.
Rubrikoje Vertybinių popierių birža: Ar Šiaulių bankas ant prekystalio? Vertiname ir analizuojame Šiaulių banką. Nagrinėjame ir Europos bankų situaciją – atrodo jų sveikata prastesnė nei Šiaulių banko... Straipsnyje „Europos bankai pavojuje?“ analizuojame su kokiomis problemomis susiduria Europos bankai.
Tema: Kai visi kalba apie korekciją, dažnai tai būna geras laikas apsipirkti. Kaip yra šią žiemą?
Rinkos: Nagrinėjame kaip savo portfelius III ketvirtį pakeitė garsiausi pasaulio investuotojai - ką galime įžvengti, ką jie mąsto ir kokios jų investavimo idėjos? „Netflix“ – Ar viskas taip puiku? Ar tik netapo tai kas neįprasta nauja norma? Kur tai nuves? Kinija – ar tik ne Kiniją šį kartą sugriaus pasaulio ekonomiką? Kodėl visi su dideliu nerimu stebi situaciją šioje šalyje? Vertiname realia situaciją.
Nekilnojamasis turtas: NT kainas regionuose augina lūkesčiai – kai kur kainos užaugo net 50 %, ar tai gali būti racionali investicija? Įžvalgose – apie namo renovaciją – kaip padidinti NT vertę.
Ir dar: Komentarai, patarimai, „laisvalaikio rubrika“ , įžvalgos, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką rugsėjį viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu