Psichologai pateikė visuomenei informacijos, kad psichologinė mokytojų sveikata yra labai prasta ir netgi pavojinga vaikams. Tačiau šis pūlinys daug dėmesio nesulaukė – kažkas tik pabambėjo, kad dėl visko kalti išdykę vaikai, ir viskas nurimo. Net streikų mėgėjams tema apie psichologines mokytojų problemas pasirodė neįdomi.
Todėl šį kartą – apie gilumines švietimo sistemos bėdas. Apie biurokratus, kurie jau dešimtmečius tarsi kirvarpos graužia ne tik pedagogų psichiką, bet ir mokesčių mokėtojų pinigus. Ir apie naivų tautos tikėjimą, kad papuvusioje švietimo sistemos valdymo struktūroje gali įvykti stebuklas ir mokytojo profesija taps prestižine.
Ataskaitos ar Šveicarijos Alpės?
Kartą užsukusi į vieną rajono gimnaziją direktoriaus paklausiau: „Kas jūsų darbe yra sunkiausia?“ Mokyklos vadovas nesiskundė vaikais, kolektyvu, net ir mažu atlyginimu. Jis mane tiesiog nuvedė į savo kabinetą ir parodė didžiulį popierių kalną, kurį slidininkai galėtų supainioti su Šveicarijos Alpėmis. Tai buvo ataskaitos, planai, projektai, strategijos. Daugybė sąskaitų kone kiekvienam tualetinio popieriaus rulonui pagerbti, kurias turėdavo pasirašyti asmeniškai pats gimnazijos vadovas. Į mano atodūsį: „O, siaube...“ direktorius atsakė paprastai: „Čia – dar ne siaubas. Siaubas prasideda tada, kai atvažiuoja tų ataskaitų tikrintojai ir visas kolektyvas draugiškai geria raminamuosius vaistus.“
Pavyzdžiui, šiuo metu kiekvienas mokyklos vadovas per 2 mėnesius turi parengti apie 12 ataskaitų ir dokumentų:
1. vidaus įsivertinimo rezultatų analizę;
2. metinio veiklos plano įgyvendinimo sėkmingumo analizę;
3. strateginio plano įgyvendinimo sėkmingumo analizę;
4. 2019–2021 m. strateginį planą;
5. 2019 m. veiklos planą;
6. kvalifikacijos ir kompetencijų tobulinimo 2018 m. ataskaitą;
7. pirmojo pusmečio pažangumo ir lankomumo ataskaitą;
8. mokyklos pažangos ataskaitą;
9. bendrojo ugdymo mokyklų apklausą dėl mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos ir etatinio apmokėjimo modelio įgyvendinimo;
10. ataskaitą Valstybės kontrolės tarnybai dėl 2016–2018 m. skirtų lėšų sveikatinimo programoms įgyvendinti;
11. direktoriaus ataskaitą savivaldybės tarybai dėl 2018 m. įstaigos veiklos;
12. direktoriaus ataskaitą merui dėl iškeltų užduočių įgyvendinimo sėkmingumo.
Ir šioje situacijoje turbūt būtų sunkiausia surasti atsakymą į klausimą, kam konkrečiai reikalinga ta makulatūra skambiais pavadinimais? Kam, pavyzdžiui, reikalingos dvi rajoninio lygmens ataskaitos: viena savivaldybės tarybai, kita – asmeniškai merui, nors meras ir yra tos tarybos narys. Ir kuriais smegenų pusrutuliais rajonų tarybos nariai vertina gimnazijų veiklą, jei jų dalykinės kompetencijos neretai apsiriboja žiniomis apie faršo sūdymą ar chrizantemų auginimą?
Ir kam tada reikalinga LR švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministerijai pavaldi įstaiga „Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra“, kurios pagrindinė misija – vertinti mokyklų veiklą ir kurios žinioje yra 200 vertintojų, neskaitant papildomo biurokratų ešelono? Mokytojų žodžiais tariant, tos ataskaitos ir strategijos nereikalingos niekam – nei vaikams, nei mokytojams, nei ugdymo kokybei. O, bet, tačiau...
Mat kuo daugiau ataskaitų ir instrukcijų, tuo jo Didenybė Biurokratas šioje valstybėje yra svarbesnis, reikalingesnis, reikšmingesnis. Ir, žinoma, kuo daugiau ataskaitų, tuo jis galingesnis. Pavyzdžiui, savivaldybės valdininkas bet kada gali po nosimi pamojuoti mokytojui viena ar kita ataskaita, siauru akių žvilgsniu primindamas, kuriai partijai reiktų giedoti himnus mokyklos bendruomenėje. O mokytojas teturi du pasirinkimus: tenkinti valdininko įgeidžius arba tiesiog išgerti dar vieną raminamąją piliulę.
Todėl tokios krūvos ataskaitų ir strategijų labiau už viską reikalingos jo Didenybei Biurokratui – kaip maistas, išgyvenimo šaltinis, ginklas kovojant už savo būvį ir įtaką.
Biurokratinių kirvarpų gyvo maisto grandinės
Ir jeigu mokesčių mokėtojai tikisi, kad jie mokesčius moka už savo vaikų ugdymą, tai, švelniai tariant, šiek tiek klysta. Net ir ekonomistas Romas Lazutka yra pasakęs, kad mokesčius mes mokame pirmiausia tam, kad išlaikytume valstybės valdymo sistemas. Taip pat ir iškrypusią švietimo sistemą, kuri aplipusi biurokratais labiau nei pelkių velniai dumblu.
Pavyzdžiui, Švietimo ministerija turi ne tik nuosavų biurokratų, bet dar ir 15 pavaldžių biurokratais prikimštų įstaigų, iš kurių 10 privalo teikti pagalbą ministerijai. Be to, rajonų savivaldybės dar turi švietimo skyrius, kurių biurokratai taip pat privalo teikti pagalbą mokykloms. Tačiau jei tos armijos „pagalbininkų“ paklaustume, kas konkrečiai atsakingas už labai prastus Lietuvos moksleivių rezultatus ar pavojingą psichologinę mokytojų savijautą, atsakymą būtų rasti sunkiau nei adatą šiene. Atsakingųjų personų šioje biurokratinių kirvarpų struktūroje nėra, reikalaujančių atsakomybės – taip pat.
Užtat politinėje Lietuvos padangėje gausu aršių ir prieš kiekvienus rinkimus savo kaklus iškišančių kovotojų, kurie periodiškai kovoja už didesnį švietimo sistemos finansavimą, didesnius mokesčius ir didesnį perskirstymą. Ir kol Lietuvoje vyksta kai kurių populistų organizuojama visuotinė mobilizacija dėl didesnių mokesčių, neva skirtų mokytojų atlyginimams, tol biurokratinės kirvarpos ramiai tūno savo šaraškino kontorose, laukdamos, kol didesni mokesčiai ar didesnis perskirstymas atrieks papildomą pyrago riekę ir į jų gerovės lėkštę.
Pavyzdžiui, ŠMSM pavaldžios įstaigos linksminasi, įsisavindamos milijonines projektines lėšas, be jokių konkursų pačios iš savęs perka įvairiausias paslaugas ar net užsiima turto nuoma.
O štai Švietimo aprūpinimo centras (ŠAC) jau dešimt metų vykdo 10 mln. eurų kainuojantį projektą „Lyderių laikas“, kurio tikslas – ugdyti švietimo sistemos lyderius. Įdomu, kur tie už dešimtis milijonų eurų paruošti lyderiai? Ar tai tie, paslėpti mokyklų vadovų kabinetuose po ataskaitų kalnais ir geriantys raminamuosius vaistus? Panašu, kad informacija apie paruoštus lyderius slaptesnė nei Pentagono raketų išdėstymo planai. Mat būtent ŠAC yra viena iš tų įstaigų, pasiuntusi ministrą tolyn, kai tas užsinorėjo patikrinti tos kontoros veiklą, ieškodamas vidinių rezervų mokytojų atlyginimams.
O štai kita ŠMSM pavaldi įstaiga „Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras“ šiuo metu įgyvendina 7,5 mln. eurų kainuojantį projektą, kurio vienas iš uždavinių – „plėtoti psichologinės pagalbos prieinamumą moksleiviams, jų tėvams ir mokytojams“. Panašu, kad biurokratai susikūrė gyvo maisto grandinę, kurioje vienos kirvarpos už biudžeto pinigus terorizuoja mokytojų psichiką, kitos gi už tas pačias lėšas rašo projektus tai psichikai gelbėti.
Tiesa, naujasis švietimo ministras yra nusiteikęs šiek tiek sumažinti biurokratų apetitą, bent jau drausdamas tą unikalų versliuką „pats iš savęs perku“. Laikas parodys, kas šioje situacijoje bus stipresnis – ministras ar biurokratinės kirvarpos.
Po garsiais lozungais – švietimo sistemos pūliniai
Lietuvoje prieš metus nuvilnijo idėja, kad mokytojo profesija turi tapti prestižine, t. y. tokia, kokia yra Suomijoje. Tačiau tai taip ir liko tik graži idėja. Ir vargu ar jai lemta virsti kūnu, nes negana tik pakelti mokytojų atlyginimus. Neužtenka ir populistinių lozungų apie didesnį biudžeto perskirstymą, kuriais rinkėjų ausis jau išgręžė į prezidento postą besiveržiantys kandidatai ir kandidatės.
Prestižinei profesijai dar reikia terpės, kurioje ji galėtų gimti ir toliau augti, t. y. prestižinės švietimo sistemos valdymo struktūros. Tokios kaip, pavyzdžiui, Suomijos. Ten mokytojas dirba visų pirma tam, kad mokytų vaikus, o ne tam, kad aptarnautų sotų biurokratų gyvenimą. Suomijoje nėra jokių nacionalinių vertintojų, instrukcijų, krūvos ataskaitų. Mokytojas pats pasirenka ugdymo metodus bei formas ir privalo remtis tik bendra šalies švietimo vizija. O Lietuva apskritai neturi ir niekada neturėjo konkrečios švietimo vizijos. Visos populistinės vizijos prasidėdavo ir baigdavosi mokytojų atlyginimų didinimu ir tuščių kaimo mokyklų plotų išlaikymu, neva taip gelbėjant šalį nuo skurdo.
Suomijoje visos švietimui skirtos lėšos ir naudojamos būtent švietimui. Tačiau Lietuvoje jis skirstomas į tris dalis: 1) biurokratinėms kirvarpoms išlaikyti ir pinigų įsisavinimo linksmybėms; 2) politinės įtakos darymui, pavyzdžiui, švaistant švietimo pinigus nereikalingų mokyklų plotų išlaikymui; 3) liekanti nuo stalo dalis skiriama vaikų ugdymui. O paskui visi ieškome ir niekaip nesurandame galų, kodėl Lietuvoje, skiriančioje švietimui didesnę nei ES vidurkis BVP dalį, tokie blogi vaikų pasiekimai, maži mokytojų atlyginimai ir net bloga pedagogų psichologinė būsena.
Vietoje konkrečios naudos teturime mokyklas, užverstas kalnais ataskaitų su garsiais lozungais. Pavyzdžiui: „Mokiniai suvokia savo asmenybės unikalumą“, „Sudaromos sąlygos ugdytis realiam gyvenimui aktualius mąstymo gebėjimus“ ar „Siekiama, kad kiekvienas būtų vertingas“.
Tik bėda yra ta, kad po tais asmenybės unikalumo lozungais tampa vis sunkiau paslėpti kraujuojančias švietimo sistemos žaizdas ir biurokratinėmis kirvarpomis apgraužtas mokytojų emocijas. Kaip ir vis sunkiau patikėti, kad raminamosios piliulės, kurias pedagogai geria biurokratinių kirvarpų atakų metu, pavers mokytojo profesiją prestižine.