Ne vienas skeptiškiau nusiteikęs stebėtojas teigia, kad Kinijoje nieko ypatingo neįvyko, juk kiekvienais metais gripu užsikrečia dešimtys milijonų gyventojų, o miršta dešimtys tūkstančių. Tačiau skirtumas yra didelis, nes, jei pateikiama statistika yra tiksli, mirtingumas nuo naujojo koronaviruso COVID-19 siekia apie 3 proc., o nuo gripo – mažiau nei 0,1 procento.
Viruso plitimo greitį ir jo keliamą grėsmę iliustruoja drastiškas atsakas – didžiausias karantinas pasaulio istorijoje. Bent 15 didmiesčių Kinijoje visiškai izoliuojami nuo likusio pasaulio, dešimtys milijonų gyventojų įkalinti namuose, neveikia viešojo susisiekimo transporto priemonės, visi šviesoforai nuolat rodo tik vieną, raudoną, šviesą. Jei Kinija nebūtų įgyvendinusi tokių prevencijos priemonių, galbūt virusu užsikrėtusius gyventojus šiuo metu skaičiuotume jau ne tūkstančiais, o milijonais.
Kita vertus, būtent dėl tokių precedento neturinčių karantino priemonių sunku rasti istorinių analogijų, galinčių padėti įvertinti ekonominio šoko mastą. Net ir karantine neatsidūrusių Kinijos miestų gyventojai bijodami viruso dažnai liko namų aplinkoje, rečiau lankėsi parduotuvėse, maitinimo įstaigose, beveik nepirko nekilnojamojo turto.
Daugelis Kinijos pramonės įmonių vis dar uždarytos arba dirba ne pilnu pajėgumu. Nekyla abejonių, kad esant tokioms sąlygoms neįmanoma svajoti apie ekonomikos augimą, ir tai jau iliustruoja kai kurie Kinijos rodikliai. Pastarąjį mėnesį Kinijoje keliaujančių oro, kelių ir geležinkelių transporto priemonėmis buvo maždaug 8 kartus mažiau nei tuo pačiu metu prieš metus. Naftos paklausa ir perdirbimo apimtys sumažėjo ketvirtadaliu, smarkiai krito anglies ir elektros suvartojimas.
Apie jau sutrikusią globalią prekių tiekimo grandinę rodo net dešimtadaliu sumažėjęs vidutinis visų pasaulio krovininių laivų greitis. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Rusijos eksportas į Kiniją per pirmąsias šešias savaites sumažėjo beveik trečdaliu. Kaip į tokią situaciją reaguoja likęs pasaulis ir investuotojai?
Žmogus, pastarąjį mėnesį visai nesekęs jokių pasaulio naujienų ir dabar pasižiūrėjęs į didžiųjų pasaulio akcijų rinkų indeksų pokyčius, pagalvotų, kad nieko labai reikšmingo, netikėto ar tikrai pavojingo neįvyko – daugelis akcijų rinkų pastarosiomis savaitėmis pasiekia vis naujas istorines aukštumas. Kyla klausimas, kodėl investuotojai nejaučia jokio nerimo ir su entuziazmu perka ne pačius saugiausius vertybinius popierius.
Visų prima, turbūt tikimasi, kad viruso plitimas bus sėkmingai sustabdytas, o jo ekonominė žala bus tik trumpalaikė. Paralelių dažnai ieškoma, žiūrint į praeities įvykius – 2003 metų SARS epidemija tik labai trumpam prislopino Kinijos augimą, o netrukus po to jos augimas vėl paspartėjo. Dabar Kinijos valdžia taip pat nekeičia šių metų BVP augimo prognozių ir žada lengvesnes kreditavimo sąlygas, žemesnes palūkanas, mažesnius mokesčius, tikslines pagalbos priemones labiausiai nukentėjusiems sektoriams, bei per didesnes viešąsias investicijas greitai atsverti metų pradžioje patiriamą šoką.
Antra priežastis, kodėl pastaraisiais metais investuotojai beveik į visas blogas naujienas reaguoja ne parduodami akcijas, o priešingai, matydami galimybę dar daugiau investuoti − tai centrinių bankų-gelbėtojų vaidmuo. Yra suformuotas labai ryškus lūkestis, kad jei tik ekonomikos augimas sulėtės, centriniai bankai nedelsdami sumažins palūkanas ir dar labiau padidins pinigų pasiūlą, liaudiškai tariant – spausdins pinigus.
Iš tiesų, toks lūkestis pagrįstas patirtimi – pernai sustiprėjus baimėms dėl protekcionistinės politikos neigiamos įtakos pasaulinei prekybai, JAV federalinių rezervų sistema ir Europos Centrinis Bankas sumažino palūkanas ir vėl pradėjo pirkti vertybinius popierius.
Deja, centrinių bankų galios sprendžiant viruso epidemijos ir sutrikusios prekių bei žaliavų tiekimo grandinės pasekmes yra ribotos, ypač kai palūkanos ir taip jau yra itin žemos, o papildoma pinigų pasiūla skatina ne investicijas į produktyvius aktyvus ir darbo vietų kūrimą, o tiesiog pakelia vertybinių popierių kainas.
Iš pirmo žvilgsnio Lietuva atrodo esanti pakankamai toli nuo krizės židinio ir neturi daug ryšių su Kinijos ekonomika. Pernai tik 0,9 proc. viso Lietuvos prekių eksporto teko Kinijai, o svečių srautas iš šios šalies tesudarė 1 proc. iš visų atvykstančių turistų skaičiaus. Didesnis pažeidžiamumas yra susijęs su importu iš Kinijos, tačiau ir jis sudarė tik 2,9 proc. viso importo. Galbūt net gali atrodyti, jog kurį laiką negalint nusipirkti Kinijoje pagamintų pigesnių vartojimo prekių tai tampa vietos gamintojų galimybe, o ne problema.
Tačiau problema yra – nemažai Lietuvos įmonių tarpines prekes ir tolimesnės gamybos komponentus importuoja būtent iš Kinijos. Jų tiekimo sutrikimas reiškia, kad gali stoti ir kai kurių prekių gamyba Lietuvoje. Dar svarbiau yra tai, kad daugelis mūsų pagrindinių eksporto partnerių ES taip pat yra labai priklausomos nuo detalių tiekimo iš Kinijos. Jei ši tiekimo grandinė nutrūksta ir, pavyzdžiui, Vokietijos gamintojai, negavę detalių turi stabdyti gamybą, tą pajustų ir mūsų šalies įmonės − būtų sumažėjęs Lietuvoje gaminamų komponentų poreikis.
Galbūt viruso plitimas bus greitai sustabdytas, prekių tiekimo grandinė atstatyta, o ekonominiai rodikliai daugelyje šalių bus baisoki tik pirmąjį šių metų ketvirtį. Galbūt gerai ir tai, kad daugelis gyventojų išlieka ramūs ir atsipalaidavę, nes globali panika dar labiau sustiprintų neigiamą šoką pasaulio ekonomikai.
Tačiau investuotojų entuziazmas neatrodo savalaikis – ilgiau truksiančio sukrėtimo bei dar didesnių žmogiškųjų bei ekonominių praradimų tikimybė išlieka nemaža. Bet kuriuo atveju ir įmonėms, ir investuotojams verta susimąstyti apie tai, kokia pažeidžiama yra daugelio prekių gamybos bei tiekimo grandinė ir kokie nenuspėjami bei pavojingi gali būti žemos tikimybės, bet didelės įtakos įvykiai.