Šiam reiškiniui nebuvo paruoštos didžioji dalis bankinių sistemų modulių, taigi, kai kurių finansinių produktų, ypatingai sukurtų smulkiųjų klientų poreikiams atitikti, ribose jautėmės tarsi informacinių technologijų specialistai, žvelgdami į Y2K (tūkstantmečio virsmo kompiuterių laikrodžiuose) problemą.
Neigiamos palūkanos nebuvo aprašytos paskolų, indėlių ir kitose bazinių paslaugų sutartyse, į jas užuominų praktiškai nėra ir šalies teisinėje bazėje. Kas nejučia nutiko, tai dabar tampame kaip tas naras, kuris pamažu nerdamas gilyn, pratinasi prie vis didėjančio slėgio.
Tai, jog praeitos savaitės gale 6 mėn. EURIBOR reikšmė nukrito žemiau nulio, visiškai nieko nereiškia. 3 mėn. EURIBOR jau seniai neigiamas, neigiamu artimiausiomis dienomis taps ir 6 mėn. EURIBOR. Daug svarbiau yra tai, dėl kokių priežasčių visa tai vyksta ir kas per reiškinys yra neigiamos palūkanos.
Kur veda neigiamos palūkanos?
Paprastai tariant, palūkanos yra mokestis už pinigus. Jis išreiškiamas procentiniu dydžiu nuo sumos, kad tas, kas perdavė savo pinigus kito asmens naudojimui, po sutarto laiko (jei neiškils netikėtumų su skolininku) atgaus ir savo paskolintą sumą, ir dar kažkiek už tai, kad sutiko išsiskirti su savo pinigais tam tikram laikotarpiui.
Kai palūkanos yra neigiamos, situacija verčiasi aukštyn kojomis. Norint paskolinti savo pinigus kitam, neužtenka prašymo ir įtikinėjimo, kad juos kas nors paimtų, tenka dar ir primokėti. Skamba paradoksaliai, bet tai jau kurį laiką vyksta – sandoriai tarp bankų pilnu tempu yra sudaromi už neigiamas palūkanas.
Taigi, kodėl atsidūrėme tokioje keistoje situacijoje ir kur ji veda? Turbūt jau baigiame pamiršti, kad 2008 metų pabaigoje už litų 6 mėnesį indėlį buvo galima gauti 8-9 proc. metinių palūkanų, už eurų atitinkamo termino indėlį – 4-5 proc. Atrodo, gyvename ne kažkaip smarkiai kitaip, tačiau tokio dydžio paskatų taupyti nė su žiburiu neberasi. Visam palūkanų paradui diriguoja Europos centrinis bankas (ECB). Ir jam visai nepatinka, kad kitais metais euro zonos ekonomikos augimas turėtų sudaryti 1,8 proc., o infliacija – 1 proc.
Taigi, nustatydamas neigiamas indėlių centriniame banke palūkanas, visai sistemai jis duoda signalą, jog eurai turi būti sukami ekonomikoje ir nelaikomi centriniame banke. Atrodytų, viskas puiku – bankai užtvindyti nemokamais pinigais, skolinimas augs ir kartu augs ekonomika. Tačiau ne viskas taip paprasta. Panašu, kad itin žemų naftos kainų, kurios tokios laikosi jau daugiau nei metus, efektas ekonomikos augimui blėsta, euras taip pat jau daugiau nei metus yra gerokai susilpnėjęs dolerio atžvilgiu, ir jo efektas euro zonos eksportui skatinti taip pat mažėja.
ECB kaip spausdino pinigus per kiekybinio skatinimo programą, taip ir tebespausdina, ir manome, kad spausdinimą dar padidins ir pratęs gruodžio mėnesį. Tačiau... tarsi niekas vis dar nesikeičia.
Ar euro zona netampa antrąja Japonija?
Praėjusį ketvirtadienį Europos Komisija sumažino euro zonos svarbiausių makroekonominių rodiklių prognozes. Euro zonos ekonomika, šiemet augusi 1,6 proc., 2016 metais turėtų augti 1,8 proc., o 2017 m. – 1,9 proc., infliacija nuo šių metų kuklaus 0,1 proc. lygmens turėtų pajudėti link 1 proc. kitais metais ir 1,6 proc. 2017 metais.
Ypatingai infliacijos prognozė neatrodo labai įkvepianti. Norom nenorom akys krypsta į Japoniją. Keletą metų užduodame sau klausimą – ar euro zona kartais netampa nauja Japonija? Jau dvidešimt metų Japonijos centrinio banko bazinė palūkanų norma nėra buvusi aukščiau 0,50 proc., o ties 0,10 proc. žyma laikosi nuo 2008 metų pabaigos.
Tuo tarpu Japonijos ekonomikos augimas iki 2008 metų krizės svyravo maždaug 0-5 proc. intervale, o po krizės vis neišlipa iš labai artimų nuliui (teigiamų ir neigiamų) ekonomikos raidos tempų.
Neigiamos palūkanos – dar dvejus metus
Dabartiniais finansų rinkų vertinimais, euro zonos palūkanos išliks neigiamos dar bent dvejus metus – dvejų metų rinkos palūkanos yra neigiamos, 5 metų – apie 0,35 proc. Išvertus į paprastą kalbą, dabartiniu vertinimu 6 mėn. palūkanų vidurkis per 5 metus turėtų sudaryti apie 0,35 proc. Tai yra išties labai mažai.
Taigi, kiek tikėtina, kad pradedame, – o gal tiksliau sakyti – apsiprantame epochoje, kuri reikš ilgus metus truksiantį balansavimą ties vieno, dviejų procentų dydžio ekonomikos augimu, retkarčiais nukrentant iki nulio, kuri duos menkas paskatas laikyti pinigus ilgesnį laiką, nes jie tik glamžysis kišenėse, kurioje bankai vis labiau panašės į ministerijas, apstatytas aukštomis reguliavimo tvoromis?
Ir kalbame tikrai ne apie kokią nors krizę ar griūtį – ir dabar nieko panašaus nėra nei euro zonoje, nei Kinijoje, nei Japonijoje ar JAV (kur, beje, jau kitą mėnesį bus pradėtos kelti palūkanos, ko nematėme 8 metus). Kalbame apie egzistavimą. Nuobodų ir nemotyvuojantį.
Vartotojams – į naudą
Tūlas šalies gyventojas turbūt susimąsto – o kas man iš šitos ekonominių terminų raizgalynės? Išties, vartotojui ši situacija yra visai palanki. Jis gali kaip niekad pigiai skolintis ir pirkti, ką tik užsigeidžia – būstą, automobilį.
Jis taip pat neturi daug motyvų investuoti, nes grąžos tenka su žiburiu ieškoti ir leistis į sudėtingų finansinių instrumentų vingrybes bei prisiimti reikšmingai didesnę riziką, nei jis buvo iki šiol pratęs.
Tačiau visame šiame paveiksle įdomiausiai atrodo pastarųjų metų šalies bankų sistemos aktyvumo statistika, kuri rodo, kad bendras paskolų portfelis per dvejus metus beveik nepadidėjo, tuo tarpu indėliai bankuose yra išaugę 20 proc. (gyventojų indėlių augimas siekia 27 proc.), taigi gyventojai vis dar taupo. Tuo tarpu norintiems sulaukti veržlumo ir postūmių euro zonos ekonomikoje turbūt reikia susigalvoti įdomesnės veiklos, nes net jei ir netaps nauja Japonija, euro zona ir veržlumas dar ilgai bus nesuderinami dalykai.