Delfi skelbė, kad Lenkija, saugodama savo rinką ir nusileisdama protestuojantiems ūkininkams, balandžio 15 d. uždraudė pigių ukrainietiškų grūdų importą. Iš pradžių šis draudimas buvo taikomas ir tranzitui, bet paskui buvo susitarta dėl tranzito apribojimų panaikinimo.
Nepaisant šio susitarimo, lenkai ukrainietiškiems produktams laisvai keliauti per savo šalį neleidžia ir reikalauja, kad iki mūsų valstybės sienos vilkikus lydėtų policijos konvojus, kurio tenka laukti maždaug savaitę.
Šioms dienomis problemos Ukrainos ir Lenkijos pasienyje dar labiau išaugo, kadangi Lenkijos vežėjai ėmė blokuoti didžiausius Dorohusko ir Koroščino pasienio punktus, protestuodami prieš, jų manymu, nesąžiningą Ukrainos transporto įmonių konkurencinį pranašumą. Jie per valandą leidžia sieną kirsti tik maždaug penkiems sunkvežimiams, todėl vežėjams tenka laukti iki 10 dienų, kol galės iš Ukrainos įvažiuoti į Lenkijos teritoriją.
Jonas Čitavičius, majonezą ir aliejų į Lietuvą gabenančios bendrovės „Alterega“ pirkimų vadovas Delfi sako, kad maisto produktus gabenantys vilkikai po to kruopščiai tikrinami pačioje Lenkijoje ir laukia policijos palydos.
Dėl šių priežasčių kai kurie „Alteregos“ automobiliai jau yra įstrigę kone mėnesį.
„Lenkai blokuoja, nepraleidžia sunkvežimių, iki Lietuvos mašinos važiuoja 3-4 savaites“, – pasakoja J. Čitavičius.
Ne maisto produktus iš Ukrainos gabenančios bendrovės „Ad Rem Transport“ vadovas Antanas Šimelis sako, kad Ukrainos-Lenkijos sieną pavyksta kirsti lengviau, tačiau vis tiek tenka laukti ilgiau nei įprastai.
Visi saugo savo rinkas
Muitinės tarpininkų bendrovės „Bunasta“ akcininkas Jurgis Adomavičius Delfi teigia kad Lenkija saugo savo rinką nuo pigių ukrainietiškų maisto produktų, todėl prigalvojo įvairių trikdžių, apsunkinančių ir tranzitą.
„Jie baiminasi, kad ta produkcija liks Lenkijoje, todėl apsunkina važiavimą tranzitu. O paskui dar prasidėjo lenkų vežėjų blokados. Jie teigia, kad ukrainiečiai važiuoja prastos būklės mašinomis, veža viską be leidimų ir tokiu būdu gadina visų Europos vežėjų reikalus“, – sako J. Adomavičius.
Visgi pašnekovas įtaria, kad transporto judėjimo per sieną apsunkinimu gali būti suinteresuoti ne tik lenkai, bet ir patys ukrainiečiai. Pasak J. Adomavičiaus, labai daug Ukrainos bendrovių įsteigė padalinius Lenkijoje, iš gimtosios šalies perka pigią produkciją, kurią Lenkijoje išmuitina ir žymiai brangiau parduoda į Vakarus.
„Ir visas tas kainų skirtumas ir pelnas lieka Lenkijoje. Gali būti, kad Ukraina, saugodama savo ekonomiką, stengiasi tą dalyką pristabdyti, todėl ir kyla problemų važiuojant į Lenkiją“, – spėja „Bunastos“ savininkas.
Ministerijai siūlo sprendimą
J. Adomavičius pasakoja ne kartą kalbėjęs su susisiekimo ministru Mariumi Skuodžiu ir siūlęs „žaliojo koridoriaus“ sprendimą, kuris leistų tranzito procedūras įforminti nuotoliniu būdu, o maisto ir žemės ūkio produktų veterinarinę praktiką vykdyti ne šalies-paskirties muitinėje. Tai reikštų, kad jeigu krovinys vežamas į Klaipėdos uostą, jo patikra būtų vykdoma ne Lenkijoje, o Lietuvoje.
„Bandėme siūlyti tokį sprendimą, kuris transportavimą pagreitintų 2-3 kartus. Visa tai galima padaryti, tokia praktika egzistuoja ir veikia, bet niekas nei klauso, nei girdi“, – apgailestauja J. Adomavičius.
Tuo metu Susisiekimo ministerija Delfi teigia, jau pati Lenkijai pasiūliusi, kad Ukrainos krovinių fito-veterinarijos ir muitinės procedūros galėtų būti atliekamos ne Ukrainos-Lenkijos pasienyje, o Klaipėdos uoste.
Pasak ministerijos, šiuo klausimu nuolat palaikomas ryšys ir bendradarbiavimas tiek su Lenkija ir Ukraina, tiek su Europos Komisija Briuselyje, tiek ir su atsakingomis institucijomis Lietuvoje.
„Mūsų siūlomos įgyvendinti priemonės leistų padidinti Ukrainos-Lenkijos sienos pralaidumą 6 kartus. Dėl šių priemonių taikymo turime tiek Ukrainos, tiek Europos Komisijos bei mūsų atsakingų institucijų principinį pritarimą“, – aiškina Susisiekimo ministerija.
Užsienio reikalų ministerija taip pat teigia, kad problemą siekiama spręsti bendradarbiaujant su atsakingomis institucijomis Varšuvoje ir Briuselyje.
Geležinkelis – ne išeitis
Gabenti krovinius iš Ukrainos į Lietuvą galima ir traukiniais. Praėjusių metų pabaigoje „Lietuvos geležinkelių“ antrinė bendrovė „LTG Cargo Ukraine“ pasirašė sutartį su Lenkijos geležinkelių bendrove „PKP Cargo“ ir oficialiai tapo krovinių gabenimo tarp Ukrainos ir Lietuvos operatore.
Per šiuos metus „Lietuvos geležinkeliai“ planuoja įvykdyti 140 reisų tarp Ukrainos ir Lietuvos, kuriuos sudarys 60-ies konteinerių sąstatai.
Vis dėlto J. Adomavičius sako, kad geležinkelis, palyginti su kelių transportu, nėra patraukli alternatyva.
„Iki Lietuvos važiuoti geležinkeliu reiškia du perkrovimus, nes iš Ukrainos iki Lenkijos važiuoji plačiąja vėže, paskui turi peršokti ant siaurosios, o Lietuvoje – vėl ant plačiosios. Tai trunka labai ilgai ir kainuoja labai brangiai. Net su dabartiniais trikdžiais vilkikas gali atvažiuoti per 10 parų, kai geležinkeliu tai užtrunka ir 30”, – teigia J. Adomavičius.
Kas piktina lenkų vežėjus?
Pagrindinis pasienio punktus blokuojančių Lenkijos vežėjų reikalavimas – iš naujo įvesti leidimų Ukrainos transporto įmonėms sistemą, kuri apribotų pervežimų, kuriuos jie gali atlikti per metus, skaičių. Ši dvišalių leidimų sistema buvo sustabdyta prasidėjus karui, o dabar lenkai piktinasi, kad ukrainiečiai krovinius veža, nesilaikydami jokių taisyklių.
Logistikos bei ekspedijavimo paslaugas teikiančios bendrovės „Aurida Logistics Solutions“ vykdomasis direktorius Maksim Grečkin sako, kad Ukrainos vežėjai, kurie nėra saistomi jokių Europos Sąjungos reikalavimų, dabar dempinguoja pervežimo rinką.
„Ukrainiečių vežėjai Europoje gali krautis be jokių limitų, nors anksčiau leidimų kiekis jiems buvo limituotas ir taip rinka buvo reguliuojama. Tokia situacija nėra naudinga ir Lietuvos įmonėms, kurios dėl situacijos Lenkijos-Ukrainos pasienyje privestos laukti, o kroviniai vėluoja pasiekti galutinius gavėjus.
Tai reiškia, kad ekspedijavimo paslaugas teikiančios bendrovės privestos mokėti netesybas, nors dėl susidariusios situacijos nesame kalti“, – pabrėžia jis.